Jo neišskirtinumas ir labai žemiška asmenybė yra pirmas dalykas, kurį pastebėsite su juo susitikę. Jo kova prieš vaikų darbą ir vergovę prasidėjo dar 9-ajame dešimtmetyje, nuo judėjimo „Gelbėkime vaikystę“ (Bachpan Bachao Andolan). Nuo to laiko vaikų mesiju vadinamas 2014 m. Nobelio taikos premijos laureatas Kailashas Satyarthi iš Indijos išgelbėjo daugiau nei 84 000 vaikų nuo vergovės spąstų. Įkūręs didžiausią pasaulyje žmogaus teisių tinklą „Global March Against Child Labour“, jis sėkmingai mobilizavo profsąjungas, nevyriausybines organizacijas, ir, svarbiausia, pačius vaikus, o jo darbo kulminacija tapo 1999 m. priimta Tarptautinės darbo organizacijos konvencija dėl vaikų darbo. Nepaisant perpildytos dienotvarkės, Nobelio taikos premijos laureatas prisėdo su indų žurnaliste Puja Bhattacharjee pasikalbėti apie vaikų teises.
- Kokia buvo jūsų gyvenimo kelionė po Nobelio taikos premijos?
- Aš dirbau su 2 000 organizacijų iš daugiau nei 100 šalių. Dauguma jų yra nevyriausybinio lygmens, bet yra ir kelios nacionalinės bei regioninės. Nobelio premija suteikė joms didelio entuziazmo, galios ir susidomėjimo jomis. Jos sako, kad pagaliau pasaulyje pripažįstama vaikų teisių problema, o valdžia mūsų klausosi ir veikia. Vaikai yra išlaisvinami iš vergijos, lanko mokyklas, o kaltininkai sulaukia nuosprendžių viso pasaulio vaikų teisių teismuose.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai gavau apdovanojimą, keli policininkai Haidarabade (miestas pietų Indijoje – red. past.), keliavę suimti nusikaltėlio, rado šimtus vaikų, dirbančių muitinės sandėliuose. Vaikai buvo nelegaliai gabenami iš visos Indijos. Policija visus juos išlaisvino. Tai labai mane nudžiugino. Vietos valdžia dabar taip pat kur kas nuoširdžiau imasi išlaisvintų vaikų reabilitacijos. Tačiau svarbiausia pokytis buvo tai, kad į būsimus tūkstantmečio plėtros tikslus buvo įtraukti visi mano ir mano kolegų reikalavimai, ko mes siekėme daugelį metų. Vaikų darbo, vergijos, smurto ir vedybų panaikinimas bei visaapimančio ir tinkamo švietimo užtikrinimas dabar yra būsimoje tūkstantmečio plėtros tikslų darbotvarkėje, kuri taps pagrindu nacionaliniams vyriausybių veiksmų planams.
- O kaip po apdovanojimo pasikeitė jūsų paties gyvenimas?
- Sulaukiau daugiau nei 18 000 kvietimų iš viso pasaulio. Suskaičiavau, kad jeigu dalyvaučiau visuose tuose renginiuose, užtrukčiau 100 metų (juokiasi – red. past.). Geriausia yra tai, kad dabar tiek organizacijos, tiek atskiri žmonės laiko mane vienu iš jų. Aš nesu garsus ar populiarus, kaip kiti žmonės Nobelio klube. Paprasta liaudis jaučia su manimi ryšį.
- Nuo ko prasidėjo jūsų aistra padėti vaikams?
- Kai buvau maždaug šešerių metų, pamačiau mano amžiaus berniuką, vaškuojantį batus prie mano mokyklos. Tuo metu nelabai supratau, ką tai reiškia, bet tas vaizdas man visuomet stovėjo prieš akis. Ėmiau pastebėti vaikus, kurie neina į mokyklą, bet dirba pakelės užkandinėse. Kai man buvo 11-ka, pabandžiau padėti tiems vaikams, rinkdamas perskaitytas knygas ir sukurdamas knygų banką. Surinkau tūkstančius knygų ir skolinau jas vaikams, kurie jų nusipirkti neįstengdavo. Vėliau kartu su draugais vietos mugėje atidarėme arbatos kioskelį. Pardavinėjome arbatą ir užkandžius, kad padėtume neturtingiems vaikams, užmokėdami už jų mokslą tais uždirbtais pinigais.
Mokykloje man sekėsi gamtos mokslai ir matematika. Tėvai norėjo, kad tapčiau inžinieriumi. Bet aš norėjau dirbti vaikų labui. Tuo metu pasaulyje nebuvo nė vienos organizacijos, kovojančios su vaikų vergove. Indija nereglamentavo vaikų darbo. Nebuvo jokių tyrimų, ataskaitų ar mokslinių straipsnių, iš kurių galėtume pasimokyti. Vaikų teisės nebuvo plačiai suvokiamas dalykas. Tais laikais atrodė normalu, kas neturtingi vaikai turi dirbti. Mano šeima pasiūlė man atidaryti globos namus ar mokyklą, jeigu noriu padėti jiems. Tačiau net aš pats nenutuokiau, ką tiksliai turiu daryti. Norėjau išlaisvinti tuos vaikus, net nežinojau, kaip tai padaryti. Vaikų teisių istorija dar labai nauja. Jos nebuvo apibrėžtos iki pat 1989 m., kai buvo priimta Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencija. Mes mokėmės dirbdami. O dabar toks žmogus kaip aš, pradėjęs nuo nulio, gali pamatyti, kaip smarkiai keičiasi pasaulis.
Vaikų darbo, vergijos, smurto ir vedybų panaikinimas bei visaapimančio ir tinkamo švietimo užtikrinimas dabar yra būsimoje tūkstantmečio plėtros tikslų darbotvarkėje, kuri taps pagrindu nacionaliniams vyriausybių veiksmų planams.
- Kokiose pagrindinėse kampanijose dirbote?
- Esu įkūręs savo vardo Vaikų fondą, globalinę iniciatyvą, kuri siekia įkurti globalinį vaikų teisių politikos institutą, dirbsiantį su visais vaikų teisių aspektais. Tarptautiniai ir nacionaliniai vaikų teisių įstatymai yra labai fragmentuoti, yra daug skirtingų departamentų, kurie dirba su skirtingais vaikų teisių aspektais. Tas pats galioja ir JT agentūroms. Jeigu vaikas yra patraukiamas į vergiją, jis negali grįžti į mokyklą, nebent yra dedamos papildomos pastangos jį išgelbėti. Net jeigu mokytojas žino, kad netoliese dirba vaikai vergai, jis negali jų atsivesti į savo mokyklą – to nereglamentuoja švietimo departamentai. Problema ta, kad švietimo ir darbo departamentai neveikia išvien. Sujungti jų reglamentus ir praktikas yra sudėtinga.
Per didžiausią žmonijos istorijoje socialinę mobilizaciją, mes bandome susisiekti su 100 milijonų privilegijuotų jaunų žmonių iš įvairių mokyklų ir koledžų, kad jie taptų vilties balsu kitam 100 milijonų likimo valiai paliktų vaikų, kenčiančių smurtą, vergiją, švietimo ir sveikatos priežiūros trūkumą. 100 milijonų jaunuolių nori išreikšti save ir paversti šį pasaulį geresne vieta, bet negauna tam progos. Jeigu mes sukursime jiems platformą kovoti už tų vaikų gerovę, galėsime vienu metu dirbti su ištisa karta. Tokia yra mūsų penkerių metų vizija. Tam reikės universitetų ir koledžų bei žiniasklaidos paramos.
Kita mūsų fondo vizija yra sustiprinti anksčiau pasiteisinusias praktikas. Yra daugybė žmonių, organizacijų ir bendruomenių, galinčių papasakoti savo sėkmės istorijas ir pasidalinti jomis skirtingose šalyse. Tačiau mes neturime bendros mokymosi, dalijimosi ir analizavimo platformos. Fondas taip pat sieks sustiprinti tarpusavio ryšius, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą tarp trijų pagrindinių žaidėjų – valstybės, korporacijų ir pilietinės visuomenės. Korporacijų ir pilietinės visuomenės vaidmuo yra nepaprastai svarbus, bet, deja, tarp jų trūksta pasitikėjimo. Mes norime nutiesti tarp jų tiltą.
- Papasakokite apie savo unikalią „Full Stop“ kampaniją.
- „Full Stop“ yra kovos su lytiniu smurtu prieš vaikus kampanija, kuri skiriasi nuo kitų savo įvairiapusiais metodais. Mes bendraujame su mažais vaikais, jau patyrusiais seksualinį smurtą, bei su potencialiomis aukomis. Mūsų savanoriai lankosi mokyklose ir bendruomenėse, kur kalbasi su vaikais apie tokius dalykus kaip „geras prisilietimas“ ir „blogas prisilietimas“. Mes taip pat mokome tėvų ir mokytojų trijų paprastų žodžių – klausytis, klausytis, ir dar kartą klausytis vaiko. Ypač tėvai privalo išklausyti savo vaikus. Taip pat dirbame su teisėsauga ir bandome apmokyti policininkus. Įstatymai yra svarbu, bet juos įgyvendinti – dar svarbiau.
- Kokios paramos tikitės iš vyriausybės?
- Vyriausybė gali padėti atkreipti visuomenės dėmesį į problemą, ji gali paspartinti įstatymų priėmimą ir įgyvendinimą. Iš visų lytinio smurto prieš vaikus atvejų Indijoje, vos 5 proc. kaltininkų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir tik 1 proc. buvo įkaltinti. Kas už tai atsakingas? Indijos vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto įstatymui nieko netrūksta. Tačiau trūksta politinės valios ir teisėsaugos agentūrų jautrumo jį įgyvendinant.
- Kaip siūlytumėte padėti šiandien Europoje atsidūrusiems pabėgėlių vaikams?
- Kaimyninės šalys bando priglausti pabėgėlius, bet joms trūksta resursų. Tai laikoma problema, nuo kurios kenčia tik tos kaimyninės šalis ir dalis Europos, bet iš tiesų tai yra globalinė krizė, ir veikti turi visa tarptautinė bendruomenė. 4 milijonai vaikų Sirijoje neteko prieigos prie išsilavinimo. Maždaug pusė jų vis dar nelanko mokyklų, o tiems, kurie jas lanko, labai trūksta socialinės ir psichologinės pagalbos. Į tai privalo reaguoti visa tarptautinė bendruomenė. Kiekviena širdis, namai ir pasienis turi būti atidaryti tiems vaikams.
- Kaip įvertintumėte Indijos pareigūnų darbą ginant vaikų teises?
- Indijos nacionalinė vaikų teisių komisija egzistuoja tik ant popieriaus. Aš buvau vienas iš tų, kurie metų metus kovojo, kad tokia komisija būtų įkurta. Prieš ją įkuriant, susitikau su dviem ministrais pirmininkais ir keturiais ministrais, ir reikalavau operatyviai veikiančio organo su nagais ir dantimis, bei su nepriklausomybe ir atskaitomybe. Visi tie pinigai, išleisti tai komisijai, galėjo būti kur kas geriau išleisti. Tiesa ta, kad jeigu tu esi politikas, gali laukti penkerius metus iki kitų rinkimų. Tačiau vaikas, kurio vaikystė, sveikata, išsilavinimas ir orumas yra pastatyti į pavojų, negali laukti nė akimirkos.
Pirmoje nuotraukoje - Kailashas Satyarthi 2014 m. Nobelio taikos premija pasidalijo su Malala Yousafzai; antroje - Kailashas Satyarthi apsuptas išgelbėtų vaikų
#VaikųTeisės
