Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2017 metų birželio 23 dieną, pradedant federacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimą.
Mieli ir brangūs bičiuliai, santarietės ir santariečiai, Turbūt visi suprantate, kad mano jausmai sunkiai telpa krūtinėje. Nors esu savas tarp savų, nors tarp Jūsų jaučiuosi kaip šeimoje, vis tiek meluočiau sakydamas, kad šaltas protas nugali jaudulį ir kitas emocijas. Dėl to man šiandien būti čia, Jūsų būryje, ir lengva, ir sunku. Dėl to jaudinuosi turbūt ne mažiau, nei prieš kokių šešiasdešimt metų.
Taip, „Santaros-Šviesos“ federacijai šiemet – šešiasdešimt metų. Per tiek laiko užauga ir nemažą gyvenimą nugyvena žmogus.
Negaliu skaudančia širdimi neprisiminti, kad ne vienas iškilus santarietis tokio amžiaus nesulaukė. Jie visi iki vieno – mano atminty ir mano širdy. Ir, žinoma, federacijos istorijoje.
Per šešiasdešimt metų pasikeičia kelios kartos. Taip buvo ir su „Santara-Šviesa“: žmonės augo, brendo, seno, daugybė bičiulių ir bendražygių jau iškeliavę Anapilin, o aš žvelgiu į praėjusius metus ir mėginu suvokti ir išskirti, ką viena kitai perdavė santariečių kartos.
Pirmiausiai į galvą ateina mintis, užrašyta ne vienoje knygoje: kad „Santaros-Šviesos“ federacija telkė liberaliai galvojantį jaunimą ir jiems prijaučiančius.
Tačiau šiandien, žvelgiant į federacijos veiklą iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad Federacija į liberalizmo, kaip vienos ideologijos, vienos pasaulėžiūros rėmus, niekaip netilptų. „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose dalyvaudavo pačios skirtingiausios asmenybės, atstovaujančios pačioms įvairiausioms idėjoms. Būdavo ir piktų ginčų, ir šmaikščių diskusijų, bet niekada nebūdavo pykčio, nukreipto į žmogų ar jo mąstymą. Liberalumas mums reiškė ne tik mūsų laisvą pasaulėžiūrą, bet ir gerbtiną kito žmogaus laisvę turėti savo pasaulėžiūrą ir savo įsitikinimus.
Todėl mūsų suvažiavimuose prie vieno laužo sėdėdavo varpininkai ir tautininkai, ateitininkai ir kosmopolitai, profesoriai ir studentai, verslininkai ir skautai.
Visa ikikarinės Lietuvos viešojo gyvenimo įvairovė buvo demokratiškai reprezentuojama „Santaroje“.
Šiandien prisimenu dešimtmečių istoriją ir galvoju: ar yra, ar buvo dar kokia nors organizacija ar tiesiog bendruomenė, kurioje bendrą kalbą rastų tokie skirtingi žmonės, kaip Algimantas Mackus ir Vytautas Kavolis, Antanas Škėma ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algirdas Julius Greimas ir Liūtas Mockūnas, Jonas Mekas, Julius Kaupas ir Bronys Raila, dešimtys kitų… „Santara-Šviesa“ sutelkė pačias skirtingiausias asmenybes, ir, mano supratimu tai įvyko dėl dviejų priežasčių: dėl absoliučiai gerbiamos žmogaus individualios mąstysenos, dėl pagarbos jo vieninteliam ir nepakartojamam žvilgsniui į pasaulį. Ir dėl puikiai visiems suvokiamo bendruomeniškumo poreikio. Lietuvių kultūra plačiąja prasme, mūsų viešoji mintis, drįsiu pasakyti, dar kelis dešimtmečius po antrosios sovietinės okupacijos stipriau atstovaujama ne pačioje Lietuvoje, o išeivijoje, norėdama išgyventi, turėjo organizuotis. Priverstinai pasitraukę mūsų šalies žmonės, norėdami išsaugoti lietuvybę, vėlgi – turėjo ieškoti bendrų veiklos formų. Pasaulio permainos mus privertė laikytis vienam kito ir burtis.
Bendrai veiklai, bendriems siekiams, bendroms idėjoms – visiems bendrai Lietuvos laisvės bylai.
Ir, žinote, buvo dar vienas veiksnys – labai svarbus, nors atrodantis tarsi savaime suprantamas. Mūsų jaunystė. Jaunystė mažiausiai bijo, jaunystė mažiausiai meluoja, jaunystė mažiausiai abejoja.
Ir mes, būdami jauni, dauguma būdami daugiau ar mažiau akademinio jaunimo amžiaus, nesileidome į itin gilius svarstymus, nebijojome nesėkmių, negalvojome: o kas gi bus, jeigu nepasiseks. Aišku, niekas ir pagalvoti negalėjo, kad Federacija išaugs į tokį Lietuvos kultūros ir viešojo gyvenimo reiškinį.
Mes tiesiog galvojom, kad tai yra teisinga, ir darėm tai, ką diktavo mūsų protas ir jausmai, mūsų Lietuvoje gautas išsilavinimas ir DP stovyklose užgyventa patirtis, ką liepė daryti mūsų idealai ir vertybės.
Kalbu tai, nes ir šiandien galvoju taip pat. Galvoju, kad „Santara-Šviesa“ neįmanoma be jaunystės matmens, be studentiško matmens, be jaunatviškos laisvės veikti ir nebijoti suklysti matmens.
Pagaliau, tai patvirtina ir pati Federacijos istorija. Dar kartą grįžtu prie skirtingų kartų temos: juk nebūtų klaida „Santaros-Šviesos“ istoriją matyti kaip tam tikras bangas, keičiančias viena kitą.
Žinoma, pirmoji karta buvo Jono Valaičio ir Algimanto Gurecko, Liudo Šmulkščio ir Dalios Sruogaitės karta. Vėliau į organizaciją aktyviai, kūrybiškai ir produktyviai įsijungė Vytauto Kavolio,Leono Sabaliūno, Algio Mickūno, Mykolo Drungos, Juliaus Šmulkščio, Raimundo Mieželio, Zenono Rekašiaus, Horsto Žibo, Aleksandro Štromo generacija. Didelis pastiprinimas buvo Tomo Venclovos dalyvavimas mūsų diskusijose ir svarstymuose.
Neįkainojamai didelis pastiprinimas buvo galimybe realiai atsigręžti veidu į Lietuvą ir į „Santarą-Šviesą“ pasikviesti Lietuvos kūrėjų. Ir, žinoma, turbūt pats svarbiausias slenkstis „Santaros-Šviesos“ istorijoje buvo federacijos sugrįžimas į tėvynę, pritraukiant šalies studentus, profesūrą, politikus, menininkus. Tai jau – Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Birutės Garbaravičienės, Dariaus Kuolio „Santara-Šviesa“. Mačiau, kaip šie žmonės, jų karta perima mūsų idėjas ir mūsų darbą ir – atvirai pasakysiu – džiaugiausi, supratęs, kad „Santara-Šviesa“ perėjo į geras rankas.
Visa tai – keli pavieniai štrichai iš ilgos šešiasdešimties metų istorijos.
Beje, labai tikėčiausi, kad tą istoriją kas nors ilgai nedelsdamas parašys… Joje būta visko – būta viešų diskusijų ir svarstymų, kokios mūsų tautos, mūsų kultūros, kiekvieno iš mūsų perspektyvos naujajame pasaulyje. Būta neformalaus tinklo, jungiančio mūsų tautiečius, išsibarsčiusius visame pasaulyje.
Būta knygų leidybos, pradėtos Kosto Ostrausko „Kanarėlėmis“ ir išaugusios į Algimanto Mackaus knygų fondą. Būta „Metmenų“, „Akiračių“ ir daugybės kitų leidinių kontrabandos į Lietuvą, už kurią vėliau, jau gyvendamas tėvynėje, ne kartą sulaukiau gražių dėkingumo žodžių – mūsų siųstos ir vežtos knygos pasiekė savo skaitytojus.
Būta paramos Lietuvos universitetams, mokslui, meno kūrėjams. Būta svaraus dalyvavimo Lietuvos laisvės byloje ir Lietuvos viešajame gyvenime atkūrus nepriklausomybę.
Būta ir esama. Ir šiandien matau „Santarą-Šviesą“ kaip didelę jėgą, gebančią kūrybiškai derinti individualius žmonių talentus su noru ir gebėjimu veikti bendroje kultūros, politikos, visuomenės erdvėje. Matau „Santarą-Šviesą“ kaip sambūrį, kuriame studentai ir profesoriai, patyrę mokslų vilkai ir jaunieji doktorantai bendrauja neformaliai, ir taip gimsta nauja intelekto gyvybė. Matau Federaciją kaip daugybės mano draugų, bičiulių, kolegų darbų tąsą ir idėjų realizavimą. Matau, kad „Santara-Šviesa“ gali baigti vieną ar kitą sąlygišką savo istorijos tarpsnį, bet negali baigtis pati.
Kol Lietuvoje yra asmenybių, saugančių laisvės prigimtį ir lietuvybę, derinančių tautos ir valstybės vertybes su prasmingiausiomis pasaulio idėjomis, „Santara-Šviesa“ bus. Bus didelė laisvų žmonių bendruomenė, bus leidžiamos ir skaitomos knygos, bus atviros diskusijos, bus daug gyvo ir neformalaus bendravimo. Bus daug tikros Santaros ir daug tikros Šviesos.
To ir linkiu kiekvienam iš Jūsų, mano brangūs žmonės. Ačiū, kad esate su „Santara-Šviesa“, ačiū, kad einate tuo pačiu keliu. Kuo geriausios sėkmės, kuo artimesnių žmonių, kuo šiltesnio ir atviresnio bendravimo linkiu Jums šiame kelyje! O federacijai „Santara-Šviesa“ linkiu ir toliau gražiai ir prasmingai atlikti tą misiją, kuriai ji buvo sukurta prieš šešiasdešimt metų!
Ačiū Jums!
