Šiemet sukanka 90 metų, kai 1931 m. vasario 16 d. senosiose Klaipėdos kapinėse buvo atidengtas paminklas čia palaidotiems per 1928 m. birželio 19 d. anglų karo laivo HMS „Canterbury“ sutikimą žuvusiems Lietuvos kariuomenės artileristams vyr. leitenantui Nikodemui Jakučiūnui, viršilai Juozui Lingiui ir eiliniam Antanui Šimkui.
1928 m. birželio pradžioje 30 anglų karo laivų išplaukė į kelionę aplankyti Baltijos jūros šalių valstybių uostus: Helsinkį, Taliną, Rygą, Liepoją, Klaipėdą ir Gdanską (Dancigą). Nuo pat Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėn. kiekvienas draugiškas užsienio valstybių karo laivų atvykimas į Klaipėdos uostą buvo reikšmingas įvykis vietos valdžiai, kariškiams ir miesto žmonėms. Lengvasis kreiseris HMS „Canterbury“, kaip ir jo dvynys HMS „Cambrian“, į Klaipėdą atplaukęs birželio 20 d., buvo pastatytas I pasaulinio karo metais. 4390 t talpos, 136 m ilgio, 12,6 m pločio ir 4,5 m grimzlės laivai, išvystantys iki 53 km per val. greitį, ginkluoti ne tik artilerijos pabūklais, bet ir jūrinėmis torpedomis, dalyvavo ne vienoje britų laivyno karinėje misijoje visame pasaulyje, o jų kapitonai ir komandos turėjo nemažai karinės patirties. Įplaukdamas į uostą laivas HMS „Canterbury“, laikantis senos jūreiviškos tradicijos, pasveikino mūsų valstybę ir jos žmones 21 laivo pabūklo šūviu, kai nuo kranto pajūryje dislokuoto Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko 4-osios baterijos 2 pabūklai, pagerbdami Didžiąją Britaniją, atsakė tuo pačiu, paleisdami taip pat 21 šūvį. Šaunant 17-ą ar 18-ą šūvį vienas sviedinys iš 2 šaudančių pabūklų neiššovė net ir po trijų mėginimų. Nusprendus jį iškelti ir atidarius pabūklo spyną, sviedinys sprogo, sunkiai sužeisdamas šaudymui vadovavusį vyr. leitenantą N. Jakučiūną ir 3 kareivius. Vyr. leitenantas N. Jakučiūnas, nežiūrint mirtino sužeidimo, iki galo vadovavo šaudymo ceremonijai, tad anglų kreiserio jūrininkai šio incidento net nepajuto. Sunkiai sužeistieji N. Jakučiūnas ir A. Šimkus mirė tą pačią dieną, kai trečiojo – J. Lingio – gyvybė užgeso 1928 m. rugpjūčio 11 d.
Iškilmingai 7-ojo pėstininkų pulko orkestro ir garbės sargybos, vietos valdžios atstovų ir gyventojų minios pasitikti anglų jūrininkai apie atsitikusią nelaimę sužinojo tą pačią dieną ir pareiškė norą dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse. Anglijos jūrų laivyno ministerijos valdyba anglų vicekonsului Klaipėdoje atsiuntė užuojautos telegramą, kurioje buvo rašoma: „Jūrų ministerijos valdyba su dideliu pasigailėjimu sužinojo apie liūdną įvykį, kuris užtemdė Jo Karališkosios Didenybės laivo „Canterbury“ atvykimą į Klaipėdą. Ji giliai apgailestauja dėl įvykio, per kurį užgeso dvi gyvybės, ir tikisi, kad bus perduotas jos gilios užuojautos pareiškimas mirusiųjų karininko ir kareivių giminėms. Ji tikisi, kad sužeistųjų sveikata eina geryn.“
Birželio 21 d. žuvusiųjų karstai buvo iškilmingai palydėti iš miesto ligoninės į Švč. Trejybės bažnyčią Puodžių gatvėje, kur jie išbuvo iki birželio 22 d. laidotuvių. Jų rytą, po pamaldų pilnutėlėje bažnyčioje, žuvusiųjų karstai iškilmingoje eisenoje, kurioje dalyvavo ne tik žuvusiųjų giminės ir artimieji, klaipėdiečiai, svečiai, bet ir anglų laivų karininkai ir jūreiviai, Klaipėdos krašto valdžia, aukšti valdininkai ir karininkai buvo palydėti į kapines. Ten jie buvo palaidoti vienoje duobėje, o pulko garbės sargyba atidavė žuvusiesiems paskutinę pagarbą, iššaudama 3 šautuvų salves.
Svečių laivų įguloms visiškai pavyko įvykdyti savo vizito programą, kurios metu įvyko daug įvairių susitikimų ir priėmimų, o laivų karininkai apsilankė ir Palangoje. Birželio 22 d. buvo iškilmingai paminėta ir Anglijos karaliaus Jurgio V karūnavimo diena, kurios metu spalvotomis vėliavomis papuoštas laivas HMS „Canterbury“ ir mūsų 4-oji baterija, pagerbdami valdovą, iššovė po 21-ą pabūklo šūvį. Abu anglų kreiseriai iš Klaipėdos uosto buvo išlydėti birželio 22 d. pavakarę, uoste susirinkus kelių tūkstančių žmonių miniai, kai aukšti valdininkai su šeimomis ir karinės įgulos valdžia juos pro uosto vartus į atvirą jūrą išlydėjo laivu „Antanas Smetona“, jame grojant pulko pučiamųjų orkestrui. Laivams išplaukus, laivo HMS „Cambrian“ kapitonas anglų konsului Klaipėdoje atsiuntė telegramą, kurioje prašė padėkoti Klaipėdos krašto gubernatoriui už malonų ir šiltą priėmimą, taip pat išreiškė norą kada nors čia sugrįžti.
Klaipėdoje tarnaujantys Lietuvos kariuomenės karininkai ir kariai neužmiršo tragiškai žuvusių savo draugų , kelerius metus rinkę aukas jų paminklui. Ir ta paminklo atidengimo diena išaušo 1931 m. vasario 16-ąją, kai karinės įgulos pastatas ir miestas pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Po pamaldų katalikų ir evangelikų bažnyčiose 11 val. 30 min. miesto kapinėse įvyko iškilminga paminklo žuvusiems kariams atidengimo ceremonija. Joje dalyvaujant garbingiems svečiams, civilinei ir karinei Klaipėdos krašto valdžiai, įgulos karininkams, kariuomenės garbės sargybai, šauliams ir miesto visuomenei, Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys pasakė kalbą, prisimindamas žuvusiuosius ir jų iki galo atliktą pareigą tėvynei. Po kariuomenės kapeliono Vilhelmo Balandžio vestų trumpų pamaldų ir kalbos, orkestrui sugrojus gedulingą maršą, ant žuvusiųjų kapų buvo padėti vainikai, ir susirinkusieji galėjo gėrėtis paminklu ir atiduoti pagarbą žuvusiesiems. Paminklas buvo pastatytas pagal žinomo Klaipėdos architekto O. E. Karaliaus projektą, o akmenis nutašė žinomas Klaipėdos akmentašys Lėbartas, pinigus – per 5 tūkst. litų – paminklo statybai surinkus Klaipėdoje dislokuoto 7-ojo pėstininkų žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko karininkams ir visuomenei. Paminklas buvo padarytas iš lietuviško granito 3 dalių, sujungtų į sieną, kurioje kiekvienam žuvusiam kariui įrengta žalvarinė lenta. Ant kiekvienos jų įrašyta kario vardas ir pavardė, jo gimimo ir mirties metai, karinis laipsnis, paskutinės tarnybos vieta ir mirties aplinkybės. Prie paminklo vedė laiptai, kurių abiejose pusėse stovėjo tašyto akmens stulpai. Dešinėje paminklo pusėje buvo akmeninis suolelis, ant kurio atsisėdęs kapinių lankytojas galėjo pailsėti ar už žuvusiųjų vėles sukalbėti maldą, o priešais paminklą žeme driekėsi plačiai išsikerojęs visžalis augalas.
Žuvusieji Lietuvos kariai artileristai buvo panašūs savo amžiumi, gimę ir augę kaime, paprastose katalikiškose šeimose. Vyr. leitenantas N. Jakučiūnas gimė 1901 m. kovo 26 d. Ukmergės apskrities Gelvonų valsčiaus Stavarygalos kaime prie gražaus Gelvanės ežero, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje augo 5 vaikai. Tėvai, suprasdami mokslo svarbą, visus vaikus leido į mokslus. Lietuvos valstybės atkūrimo pradžia Nikodemą užklupo Vilniaus lietuvių gimnazijos 5-oje klasėje, kurią baigęs 1920 m., sekdamas vyresniojo brolio Mykolo pėdomis, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1921 m. įstojęs į karo mokyklą ją baigė 1923 m. Kartu su 1-ąja Kauno karo mokyklos kariūnų kuopa 1923 m. sausio mėn. dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje operacijoje, už ką vėliau buvo apdovanotas Klaipėdos krašto išvadavimo medaliu. Tarnavo jaunesniuoju karininku artilerijos daliniuose dažnai eidamas vyresniojo karininko pareigas. 1928 m. gegužės mėn. paskirtas 2-ojo artilerijos pulko 4-osios baterijos ūkio dalies vedėju. Linksmo būdo, visuomet gerai nusiteikęs mėgo gyvenimą ir pats buvo mėgstamas kareivių ir karininkų. Sunkiai sužeistas per saliutavimą iki galo atliko savo pareigą, po mirties 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Viršila Juozas Lingis gimė 1901 m. kovo 19 d. neturtingų valstiečių šeimoje. Nuo pat mažens tarnavo piemeniu pas ūkininkus, ganydamas gyvulius. Kiek paaugęs savarankiškai pramoko skaityti ir rašyti lietuviškai, o vėliau – ir staliaus amato, nes tėvai, namuose kalbėję lenkiškai, jo į mokslus negalėjo išleisti. 1921 m. spalio 26 d. įstojęs į kariuomenę ten pasirodė kaip gabus ir drausmingas karys, buvo išsiųstas į mokomosios baterijos ryšių komandą, iš kur, sėkmingai baigęs mokymo programą, sugrįžo į savo bateriją, kur jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. Darbštus, sumanus ir teisingas viršila, būdamas arčiausiai eilinių karių, buvo mėgstamas ne tik jų, bet ir karininkų. Nuo išsivysčiusių sužeidimo komplikacijų 1928 m. rugpjūčio 11 d. miręs karys netrukus atgulė amžino poilsio kartu su savo dviem tarnybos draugais.
Antanas Šimkus gimė 1906 m. balandžio 15 d. Raseinių apskrities Alėjų kaime ūkininkų šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą dirbo tėvų ūkyje, vėliau baigė vairuotojų kursus. Į kariuomenę įstojo 1927 m. gegužės 1 d., buvo paskirtas į 2-ojo artilerijos pulko 4-ąją bateriją, pasižymėjo drausme ir noru mokytis. Kadangi baterijoje dauguma pabūklų ir kitos technikos buvo ne nauji ir reikalavo nuolatinės priežiūros, prie technikos linkęs karys buvo pasiųstas į Kauną, kur baigęs kalvystės mokymosi kursus, grįžo į savo bateriją ir čia dirbo kalvio-mechaniko darbą, prižiūrėdamas karinę techniką ir įrengimus. Iškilminga proga saliutuojant sutikti atvykstančius užsienio valstybių karo laivus jam buvo kaip ir visiems reikalingo sąžiningai atliekamo darbo paskatinimas. Deja...
Pokario metais senosios Klaipėdos kapinės, beveik nelikus vietinių gyventojų, apaugo žole ir krūmais. Pasak kraštotyrininko Klaipėdos krašto žinovo ir tyrinėtojo Vytauto Tamošiūno, kuris iš Aukštaitijos į Klaipėdą atvyko 1959 m. ir kelerius metus šalia kapinių gyveno, paminklas artileristams tuo metu dar stovėjo, bet buvo apleistas ir nuniokotas, nuplėštos metalinės plokštės. O apie 1961-uosius metus prasidėjo šių kapinių ardymas ir griovimas, galutinai pasibaigęs apie 1985 metus. Jų vietoje nuo 1977 m. pradėtas kurti skulptūrų parkas, užbaigtas 1991 m. Šiuo metu puoselėjami planai atkurti atskirus kapinių akcentus, pažymint čia palaidotų Lietuvos ir užsienio valstybių karių, tarp jų – ir trijų žuvusių artileristų palaidojimo vietas. Parko sutvarkymo projekto bendraautorius klaipėdietis Kęstutis Mickevičius, surinkęs daug istorinės medžiagos apie čia palaidotus karius, siūlo jų palaidojimo vietas pažymėti kukliais kryžiais su informacija, nors taip ištaisant sovietmečiu padarytas klaidas ir atkuriant istorinę atmintį. Belieka tikėtis, kad šis projektas iki 2023 m., kai mes minėsime Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 100-metį, bus įgyvendintas, ir čia palaidotų įvairių tautybių karių atminimas bus išsaugotas ateities kartoms.
Romualdas Beniušis
