„Prisisekite diržus, pakratys,“ – nors rizika, kad toks pranešimas nuskambės jūsų kito skrydžio metu yra minimali, ji yra garantuota „uraganų medžiotojų“ lėktuvų įguloms, kurios tyčia skrenda tiesiai ir aplink vienas galingiausių pasaulio audrų.
2017-ųjų uraganų sezonas oficialiai prasideda kitą savaitę – birželio 1 dieną. Uraganų medžiotojai šią dieną vėl sės į lėktuvus ir skris pasitikti tikrų meteorologinių monstrų.
Tokius skrydžius vykdo tiek JAV Oro pajėgos, tiek Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (žinoma NOAA sutrumpinimu). Neseniai jų naudojamus lėktuvus buvo galima pamatyti Vašingtono Reagano nacionaliniame oro uoste.
„Skrendame per uragano sieną tiesiai į audros akį 5000-10000 pėdų aukštyje,“ – pasakojo Oro pajėgų leitenantas pulkininkas Brianas Schroederis, kuris dalyvavo daugiau nei 100 tokių operacijų. Uragano siena yra vadinamas tankus audros debesų žiedas aplink ramią uragano akį.
Vidutinė tokia oro stebėjimo misija trunka apie 11 valandų, o jos metu nuskrendama vidutiniškai apie 3,5 tūkstančio mylių. Lėktuvo įgulą sudaro 6-15 žmonių. Lėktuvai skrenda ne tik į galingus uraganus, bet ir į tropines bangas, kurios ir sukelia audras.
Schroederis teigia, jog šių misijų pagrindinis tikslas yra nustatyti, kur yra audros centras ir koks yra maksimalus vėjų greitis. Ši informacija yra perduodama Nacionaliniam uraganų centrui. Nuo uraganų medžiotojų priklauso ar audra gauna vardą, ar ne.
Tropinė banga virsta į tropinę audrą, kai jos sukeliami vėjai pasiekia didesnį nei 39 mylių per valandą greitį.
„Labiausiai tokiuose skrydžiuose jaudina galinga turbulencija skrendant per uragano sieną. Lėktuve jaučiama visa vėjo galia,“ – pasakojo NOAA mokslininkas Chrisas Landsea.
Lėktuvų įgulos taip pat renka duomenis apie audros dydį, struktūrą ir šiuos duomenis siunčia atgal į uragano centrą. Schroederis teigia, jog didžiosios dalies šių duomenų neįmanoma gauti palydovų pagalba.
Meteorologiniai duomenys: temperatūra, rasos taškas, vėjo greitis, barometro slėgis bei absoliutinis drėgnumas, yra renkami „dropzondų“ pagalba. Tai maži cilindro formos instrumentai, kurie yra išmetami iš lėktuvo ir su parašiutu leidžiasi ant žemės.
„Šie duomenys įtraukiami į kompiuterinio prognozavimo modelius ir padeda suformuoti tikslesnę orų prognozę,“ – teigė buvęs Nacionalinio uraganų centro direktorius Rickas Knabbas.
NOAA teigimu uraganų medžiotojų dėka orų prognozės tampa 30 procentų tikslesnės. Į uraganų medžiotojų lėktuvus paprasti civiliai – išskyrus žurnalistus ir mokslininkus – nėra įleidžiami.
NOAA į uraganus siunčia dvi atskiras misijas: „Gulfstream-IV“ lėktuvą, kuris skrenda virš ir aplink uraganą, išmėto „dropzondus“ bei du „WP-3D Orion“ lėktuvus, kurie skrenda tiesiai į uragano vidų. Šių misijų metu vykdomi moksliniai tyrimai bei renkama informacija orų prognozėms.
Kaip teigiama knygoje „Hurricane Watch“, pirmą kartą tyčia į uragano įskrido JAV Oro pajėgų pulkininkas Josephas Duckworthas. Siaučiant Antrajam pasauliniam karui kariuomenė suprato, jog Atlanto uraganų ir Ramiojo vandenyno taifūnų sekimas ir tyrimas yra ypatingai svarbus. Šalies lyderiai norėjo, jog uraganų žvalgyba taptų standartiniu oro prognozių sudarymo įrankiu.
Nuo pirmųjų skrydžių į uraganus ir Ramiojo vandenyno taifūnus JAV Oro pajėgos neteko trijų lėktuvų (1952, 1958 bei 1974 metais), o Karinės jūrų pajėgos vieno (1952 metais). Iš visų šiais lėktuvais skridusių žmonių neišgyveno nei vienas.
1970 metais Karinės jūrų pajėgos nutraukė skrydžius į uraganus. Taip pat lėktuvai daugiau nebesiunčiami į Ramiojo vandenyno taifūnus.
