2017 m. Nobelio premija už indėlį į ekonomikos mokslus buvo suteikta JAV mokslininkui Richardui Thaleriui, kuris savo tyrimais pagrindė tikrovę labiau atitinkantį žmonių elgesio vertinimą.

72 metų Richardas Thaleris dėsto Čikagos universitete ir yra žinomas kaip elgsenos ekonomikos (angl. behavioral economics ) tėvas. Ši ekonomikos mokslo sritis sujungia žinias apie žmonių elgesio ypatumus siekiant paaiškinti sprendimų priėmimo ekonominius motyvus.

Nobelio premijas skiriantis komitetas savo pranešime nurodė keletą premijos paskyrimo R. Thaleriui priežasčių. Jis ne tik puikiai atskleidė, kad įvairios žmonių elgesio tendencijos sistemiškai įtakoja konkrečius sprendimus ir tų sprendimų poveikį rinkos procesams, bet savo darbais prisidėjo prie viešojo valdymo politikos tobulinimo bei valdžios institucijų darbo našumo didinimo.

Nobelio premijos suteikimas R. Thaleriui taip pat turi būti vertinamas kaip svarus paskatinimas visiems elgsenos ekonomikos srityje besispecializuojantiems mokslininkams ir ekspertams. Visgi jis nėra pirmasis elgsenos ekonomikos mokslininkas, gavęs Nobelio premiją: 2002 m. ši premija buvo suteikta Danieliui Kahnemanui (knygos „Greitas ir lėtas mąstymas“ autoriui), o 2006 m. – Robertui J. Shilleriui (lietuvių kilmės Jeilio universiteto profesorius).

D. Kahnemanas ir R. Shilleris padėjo teorinius elgsenos ekonomikos pagrindus, tuo tarpu R. Thaleris atliko didžiąją organizacinio darbo dalį, kuri buvo būtina, kad elgsenos ekonomikos tyrimų rezultatai susilauktų rimto vertinimo tarp ekonomistų ir plistų viešojoje erdvėje. R. Thaleris taip pat daug jėgų ir laiko atidavė tam, kad elgsenos ekonomika besidomintys studentai gautų stipendijas moksliniams tyrimams apie tai, kokios aplinkybės įtakoja žmonių sprendimų priėmimą. Dargi jis prisidėjo prie elgsenos ekonomikos institucionalizavimo (elgsenos ekonomikos tyrimų rezultatų pritaikymo viešojo valdymo institucijų darbe).

R. Thaleris savo darbuose nesiekė paneigti klasikinės ekonomikos dėsnių, bet, jo paties žodžiais tariant, „norint tinkamai taikyti ekonomikos dėsnius, privalu turėti omenyje, kad visi mes esame žmonės“. Toliau panagrinėkime tris pagrindines mokslininko pasiūlytas idėjas, pakeitusias mūsų mastymą ir elgesį.

1. Ribotas racionalumas

Tuo metu, kai R. Thaleris pradėjo doktorantūros studijas Case Western universitete, viena iš pagrindinių prielaidų ekonomikos teorijoje buvo tai, kad žmonės elgiasi racionaliai ir geba priimti protingus sprendimus. Jaunasis R. Thaleris ryžtingai ėmėsi studijų, siekdamas konkrečiais pavyzdžiais parodyti, kad žmonių sprendimai ne visada yra racionalūs ir tiksliai pamatuoti.

1950-aisiais ekonomikos moksluose imta taikyti sudėtingus matematinius skaičiavimus; logiškos formuluotės buvo visiems suprantamos, ir į jas buvo sutelktas visų dėmesys. (R. Thaleris)

Savo mokslinėse publikacijose R. Thaleris pateikė daug pavyzdžių, pagrindžiančių žmonių neracionalaus elgesio sistematiškumą. Be to, jis sugebėjo empiriniais tyrimais įrodyti, jog žmonių neracionalų elgesį galima numatyti ir paveikti.

R. Thaleris taipogi pasiūlė „protinio apskaičiavimo“ (angl. mental accounting) sąvoką, kuri reiškia, jog priimdami sprendimus žmonės yra linkę supaprastinti tuos sprendimus įtakojančias aplinkybes. Kitaip tariant, žmonės daugiau dėmesio skiria atskiriems sprendimams, tačiau nelabai sugeba įvertinti, kaip tie atskiri sprendimai atrodo platesniame kontekste.

Protinio apskaičiavimo ypatumus geriau iliustruoti gali šie pavyzdžiai: skaičiuodami savo išlaidas, žmonės geba puikiai atidėti konkrečias sumas dienos išlaidos, nuomos mokesčiams, maistui, rūbams ar atostogoms, bet nesugeba skirti daugiau dėmesio kaupiamosioms santaupoms. To pasekoje žmonės išleidžia daugiau, ir sutaupo mažiau, nei galėtų. Panašiai elgiasi ir taksi vairuotojai, kurie yra linkę nustatyti dienos pajamų tikslus. Tai reiškia, kad jie užbaigia darbą anksčiau, kai taksi paklausa yra didelę, ir vairuoja ilgiau, kai taksi paklausa yra maža.

Be to, R. Thaleris pasiūlė „turėjimo efekto“ sąvoką (angl. endowment effect), leidžiančią paaiškinti, kaip žmonės reaguoja į teigiamus ir neigiamus jausmus bei potyrius. Kai kalbame apie turtą, žmonės yra linkę savo turimam turtui suteikti didesnę vertę, nei tas turtas iš tiesų yra vertas. Tai lemia, jog žmonės yra nelinkę atiduoti savo turimo turto ar daiktų.

Turėjimo efekto sąvoka leido R. Thaleriui prieiti bendresnio pobūdžio išvadą apie tai, kaip žmonės elgiasi priimdami sprendimus perkant įvairius daiktus. Pavyzdžiui, investicijų į akcijas atveju, investuotojai nėra linkę parduoti savo turimų akcijų net ir tais atvejais, kai jų turimų akcijų kursas krinta; na, o tais atvejais, kai akcijų kursas kyla, siekis kuo greičiau gauti pelną verčia turimas akcijas parduoti greičiau.

2. Savikontrolės stygius

Pasak R. Thalerio, visus mus kamuoja įvairios įsivaizduojamos iliuzijos, dėl kurių esame linkę daryti klaidas sprendimų priėmimo metu. Klasikinis pavyzdys – kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą paliečianti „Odisėjaus dilema“: taip dažnai norime pasiduoti vartojimo teikiamiems malonumams ir esame linkę pamiršti apie būtinybę būti saikesniais ir pataupyti savo turimas lėšas gal net šiek tiek daugiau malonumo galintiems suteikti potyriams ateityje.

R. Thaleris savo tyrimuose taip pat parodė, kad netolimoje ateityje esantys malonūs įvykiai atima daugiau žmonių dėmesio nei tie įvykiai, kurie laukia tolimoje ateityje. Taigi galimybė išleisti šimtą eurų pasilinksminimams šiandien mums atrodo vertingesni, nei sprendimas pataupyti tuos šimtą eurų ateinančios vasaros kelionėms.

Mokslininkas išskyrė dvilypį – „planuotojų ir darytojų“ (angl. planner-doer) žmonių mąstymo modelį. „Planuotojais“ galima laikyti tuos žmones, kurie yra labiau linkę mąstyti apie ilgailaikius tikslus. Tuo tarpu „darytojai“ yra linkę potyriams čia ir dabar.

Savikontrolės stygius leidžia paaiškinti, kodėl žmonės paprastai yra linkę dalyvauti įvairiose išankstinių įsipareigojimų reikalaujančiose programose (pvz., įvairios mitybos dietos, nerūkymo programos, anoniminių alkoholikų bendruomenėse, narkomanų centrų programose ir t.t.).

3. Paraginimai (angl. nudges)

R. Thalerio tyrimai atvėrė duris daugeliui provokatyvių ir priverčiančių susimąstyti įžvalgų. Pavyzdžiui, empiriniais tyrimais jis įrodė, kad žmonės yra linkę bausti kitus visuomenės narius ir nesąžiningą elgesį net ir tais atvejais, kai tokia bausmė niekam neduoda naudos ar net jei ir tiems bausmę skiriantiems asmenims (ir visiems mokesčių mokėtojams) prisidėti prie tos bausmės vykdymo išlaidų padengimo. R. Thaleris taip pat pademonstravo, jog žmonės vengia priimti sprendimus tais atvejais, kai juos kamuoja baimė dėl to, kokias pasekmes sukels jų priimami sprendimai.

Įvairūs empiriniai tyrimai įkvėpė R. Thalerį pradėti nagrinėti tai, kokiomis priemonėmis galima būtų paskatinti žmones priimti geresnius sprendimus. Jis pradėjo tirti, kokiais konkrečiais veiksmais viešosios valdžios institucijos galėtų padėti žmonėms geriau įvertinti konkrečius sprendimus įtakojančias aplinkybes ir to pasekoje priimti labiau apgalvotus sprendimus.

R. Thaleris pasiūlė viešosios valdžios institucijoms dažniau taikyti taip vadinamus „paraginimus“ (angl. nudges), kurių paskirtis – įspėti, priminti ar švelniai paskatinti piliečius imtis tam tikrų veiksmų ar įvertinti tam tikras aplinkybes prieš priimant konkrečius sprendimus. Kitaip tariant, esminė „paraginimų“ priemonės funkcija – netiesiogiai padėti žmonėms priimti geresnius sprendimus netaikant prievartos ir neraginant priimti kokio nors vieno konkretaus sprendimo.

Apie „paraginimus“ kaip mokslinių tyrimų apie žmonių elgesį pagrįstas viešojo valdymo priemones pirmą kartą išgirdau iš Prof. Casso Sunsteino, kurio paskaitose dalyvavau studijų Harvardo teisės mokykloje metu. Kartu su R. Thaleriu C. Sunsteinas yra knygos Nudge bendraautoris. Jis savo administracinės ir konstitucinės teisės paskaitose dažnai studentų klausdavo apie galimus vyriausybės politikos patobulinimus, kurie būtų įmanomi atsižvelgiant į mokslininkų atliktus tyrimus apie žmonių neracionalumą. Įdomu tai, jog šie geresnius sprendimus priimti turintys paraginimai ne tik prisideda prie piliečių gerovės, bet taip pat verčia viešosios valdžios institucijas tobulinti savo darbą vadovaujantis sąnaudų bei naudos lyginamuoju vertinimu (angl. cost and benefit analysis).

Kai kurie paraginimai gali būti ganėtinai paprasti: automobilio nuotraukos prisegimas prie baudos už greičio viršijimą kvito žymiai padidina baudos sumokėjimo tikimybę, mat greitį viršiję vairuotojai tokiu atveju tampa labiau suinteresuoti sumokėti baudą.

Kitos paraginimų formos gali turėti platesnes pasekmes. Štai R. Thaleris pasiūlė „Sutaupykime daugiau rytoj“ programą, kuomet darbuotojams užduodamas klausimas, ar jie norėtų, kad dalis jų padidindamos algos ateityje būtų skiriama pensijų taupymo programai. Ši programa buvo sukurta vadovaujantis psichologų atliktų tyrimų rezultatais, kurie parodė, kad (i) nors žmonės nėra linkę netekti savo esamų pajamų šaltinių, (ii) santaupos ateičiai jiems rūpi žymiai mažiau. Dauguma dabar JAV dirbančiųjų ir pensijų kaupimo programose dalyvaujančių amerikiečių turėtų būti dėkingi R.Thaleriui ir jo moksliniams tyrimams.

R. Thaleris ir C. Sunsteinas pateikė ir daugiau pasiūlymų apie tai, kaip valdžios institucijos galėtų pritaikyti paraginimus praktikoje (pvz., automatiškas įtraukimas į organų donorų sąrašus pildant dokumentus dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, ar įvairūs paraginimai/priminimai susiję su specifinės informacijos pateikimu piliečiams ir t.t.).

Neįkainojamas indėlis į visuomenės pažangą

Žymus vokiečių fizikas Maksas Planckas kartą yra pasakęs, „mokslas juda pirmyn nuo vienų laidotuvių iki kitų, ir taip toliau.“ Ar toks pasakymas reiškia, kad elgsenos ekonomikos plitimas žymi sąnaudų ir naudos palyginimo bei racionalaus pasirinkimo principais pagrįstų teorijų mirtį? Žinoma, kad ne.

R. Thalerio įnašas į ekonomikos teorijos vystymąsi ir žmonių elgesio motyvų studijas yra monumentalus. Elgsenos ekonomika dabar yra tapusi visiems žinoma ekonomikos teorija; be to, jos dėka galima matyti, kaip vis daugiau valstybių įgyvendina programas siekiant padaryti valstybių valdžios institucijų darbą veiksmingesniu.

Iš tikrųjų vis daugiau valstybių imasi priemonių, kuriomis skatinamas elgsenos ekonomikos specialistų ir valdžios atstovų bendradarbiavimą. Pvz., 2010 m. Jungtinėje Karalystėje buvo sukurta speciali institucija – „Elgsenos įžvalgų komanda“ (angl. Behavioral Insights Team). Joje dabar dirba daugiau nei šimtas elgsenos ekonomikos ekspertų.

Jungtinių Tautų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija yra parengusi dvi dideles ataskaitas, kuriose pateikiama gausybė pavyzdžių apie skirtingose valstybėse sėkmingai įgyvendintas paraginimų programas. Nėra jokių abejonių, kad elgsenos ekonomikos mokslas vystysis ir toliau, ir kad įžvalgų apie žmonių elgesio ypatumus pritaikymas praktikoje prisidės prie visuomenės gerovės augimo visame pasaulyje.

Paklaustas, kam skirs piniginę Nobelio premiją, R. Thaleris atsakė: „Tai tikrai šmaikštus klausimas… Pasistengsiu visus tuos pinigus išleisti kuo neracionaliau!“ ir garsiai nusijuokė.

Šaltinis: Bernardinai.lt