Nors savižudybių skaičius kasmet mažėja ši tema vis dar apipinta įvairiausiais mitais. Anot specialistų, jei visuomenė nesivadovautų klaidingais išankstiniais įsitikinimais, šį skaičių būtų galima mažinti dar ženkliau. Klaidingus faktus apie žmones, kurie yra bandę nusižudyti arba galvoja apie tai, komentuoja Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas, suicidologijos tyrimų centro vadovas Paulius Skruibis, kviesdamas rugsėjo 10-ąją minėti Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną.
1 Mitas. Nusižudyti gali tik psichikos sutrikimų turintys asmenys
„Išties, psichikos sutrikimai, pvz. depresija, yra labai svarbus savižudybių rizikos veiksnys. Tačiau negalime sakyti, kad nusižudo tik psichikos sutrikimų turintys žmonės. Ypač tose šalyse, kuriose savižudybių rodiklis yra didelis.
Dirbdamas su nusižudžiusiųjų artimaisiais dažnai girdžiu, kad žmogus atrodė visuomet laimingas, buvo kompanijos siela ir stengėsi visus sunkumus įveikti pats, be kitų pagalbos. Tačiau nepriimdamas liūdesio ar kitų sunkių jausmų, galiausiai žmogus nebežino, kaip susitvarkyti su emociniais sunkumais, kai jų susikaupia daugiau. Tuomet pačiam jų įveikti jų nepavyksta, į specialistus nesikreipia, o aplinkiniai net neįtaria, kad jam kažkas ne taip“, – komentuoja P. Skruibis.
Psichologas ragina nedėti jokių klišių ir suvokti, kad emociniai sunkumai gali užklupti skirtingus žmones.
2 Mitas. Niekas nepadės žmogui, kuris bandė nusižudyti arba galvoja apie tai
Visuomenėje vyrauja nuostata, jog žmogui, kuris galvoja apie savižudybę arba yra bandęs pakelti prieš save ranką, jau negalima niekuo padėti. Taip manyti klaidinga. Specialistai teigia, jog svarbu suvokti, kad sprendimas nusižudyti yra procesas, iki kurio pabaigos žmogus dažniausiai nebūna galutinai nusprendęs nusižudyti. Kol žmogus gyvas, tol pagalbai yra laiko.
„Norint padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę, reikėtų vadovautis trimis principais. Pirmiausia, jeigu atrodo, kad asmuo gali turėti minčių apie savižudybę, verta jo tiesiai apie tai paklausti: „ar tu galvoji apie savižudybę?“. Dažnai yra baiminamasi, kad uždavus tokį klausimą galima paskatinti nusižudyti. Tai dar vienas mitas. Iš tiesų, toks klausimas kaip tik gali sukelti palengvėjimą, nes kažkas atkreipė dėmesį ir panoro pasikalbėti. Tai susiję su antruoju principu – išklausymu ir nuoširdžiu pokalbiu. Žmonėms svarbu žinoti, kad jie gali atvirai kalbėti apie savižudiškas mintis. Bendraujant svarbu susikoncentruoti į išklausymą, neatkalbinėti ir nebandyti įtikinti, kad gyvenimas yra gražus. Na, o pasikalbėjus, galiausiai labai svarbu padėti rasti tolimesnę pagalbą – psichologą, psichiatrą, emocinės paramos liniją“, – patarimais dalinasi P. Skruibis.
3 Mitas. Žmonės nusižudo be jokio įspėjimo
Asmenys, susiduriantys su emociniais sunkumais, dažniausiai vienaip ar kitaip praneša apie norą nusižudyti. Tiesa, jog būna ir atvejų, kai žmonės nusižudo neįspėję arba apie savo ketinimus užsiminę tik vienam artimajam. Tačiau dažniausiai tų žinučių aplinkai yra – tai gali būti tiesioginiai ar netiesioginiai ženklai, kurie informuoja apie savižudybės grėsmę. Visgi juos nėra lengva pastebėti ir suprasti.
Psichologas P. Skruibis pastebi, jog pirmiausia verta atkreipti dėmesį į žmogaus kalbą ir pasisakymus: „Vieni žmonės gali tiesiai pasakyti „aš nusižudysiu“. Kiti tai pasako labai netiesiogiai, pavyzdžiui, „kam man reikalingos vairuotojo teisės, jei aš daugiau vis tiek nebevairuosiu“.
Tai pat, anot P. Skruibio, verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką asmuo kalba, bet ir į kitus elgesio pakitimus, pvz. reikalingų daiktų išdalinimas ar skubėjimas pabaigti nebaigtus darbus. Dažniausiai bet koks ryškesnis elgesio pasikeitimas rodo, kad su žmogumi kažkas vyksta, ir tuo reikėtų pasidomėti.
