Šie kritikų balsai praleidžia vieną loginį ryšį, kuris apjungia Trumpo užsienio politikos veiksmus. Nors dar yra labai anksti, kad galėtume tikėtis, jog prezidento užsienio politika jau gali būti pilnai išrutuliota (ypač, kai reikia tvarkytis su skandalu, kilusiu po staigaus Trumpo nacionalinio saugumo patarėjo Mike’o Flynno atsistatydinimo), kol kas atrodo, kad Baltieji rūmai laikosi nuoseklaus požiūrio.
Jei užsienio reikalai yra tiesiogiai susiję su šalies vidaus reikalais, Donaldas Trumpas siekia radikalių pokyčių. Tačiau, kalbant apie tuos klausimus, kurie tikrai yra „užsienio“, o Amerikai praktiškai neturi jokio poveikio ar reikšmės, naujasis prezidentas yra pasirengęs laikytis tradicinės pozicijos.
Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip priešprieša ir pozicijų neatitikimas, tai iš esmės yra instinktas, giliai įsišaknijęs Trumpo pasaulėžiūroje.
Būtent tai paaiškina, kodėl prezidentas pasitraukė iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties (TPP) ir kodėl taip aistringai siekia iš naujo derėtis dėl Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties (NAFTA). Pasigirdo nemažai balsų, pavadinusių tai dešimtmečius trukusio Jungtinių Valstijų įsipareigojimo kurti liberalią ir globalią ekonomikos sistemą išdavyste. Tačiau kalba eina ne apie sutarties privalumus ir trūkumus, naudą ir nuostolius. Tiesiog Trumpui tai buvo su šalies vidaus reikalais tampriai susijęs prioritetas, kurį buvo būtina atlikti, taip apsaugant amerikiečių darbo vietas. Vietoje plataus masto daugiašalių sutarčių, jis siūlo sudarinėti dvišalius prekybos susitarimus, pradedant nuo Didžiosios Britanijos ir, galimai, Japonijos.
Tuo tarpu kalbant apie grynąją užsienio politiką, Trumpas kol kas laikosi ankstesnio kurso. Iš pradžių pradėjęs nuo pagrindinių Amerikos pokario laikotarpio aljansų kritikos ir abejonių dėl jų aktualumo ir naudingumo, dabar prezidentas atrodo pasirengęs laikytis įsipareigojimų šioms partnerystėms. Prezidentas ir gynybos sekretorius Jimas Mattisas patvirtino tarpusavio gynybos susitarimus su Japonija ir Pietų Korėja. Praėjusią savaitę Mattisas griežtai kreipėsi į savo NATO sąjungininkes, reikalaudamas padidinti išlaidas gynybai, tačiau Amerikos pasitraukimas iš šio aljanso atrodo praktiškai neįmanomas.
Dar labiau nustebino neseniai surengtas pokalbis telefonu su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu. Trumpas atsiėmė savo anksčiau išsakytą kritiką „Vienos Kinijos“ politikai, kuri apibrėžė Vašingtono politiką su Pekinu nuo pat 8 dešimtmečio pradžios. Generolas Mattisas savo vizito Japonijoje metu taip pat nuramino nuogąstavimus, kad JAV Karinis jūrų laivynas gali fiziškai surengti akistatą su kinų laivais Pietų Kinijos jūroje.
Trumpo administracija per ištiestos rankos atstumą laiko ir Rusiją, nepaisant nuolatinių Amerikos prezidento pagyrų Vladimiro Putino asmeniui. JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Nikki Haley leido aiškiai suprasti, kad Amerikos sankcijos Rusijai nebus atšauktos tol, kol Rusija nepasitrauks iš Ukrainos.
Donaldas Trumpas taip pat atmeta plačiai paplitusį įsitikinimą, kad globalizacija visuomet pasitarnauja Amerikos interesams. Tai gali būti pats sudėtingiausias iššūkis pokarinei tarptautinei tvarkai. Tačiau panašu, kad Trumpo administracija yra pasirengusi vykdyti savo įsipareigojimus ir atsakomybes tol, kol tai nereiškia papildomų ir nemotyvuotų išlaidų pačiai šaliai
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Trumpo užsienio politikos veiksmai ir žingsniai eisis kaip per sviestą. Tačiau jo kritikai klysta, sakydami, kad jis staiga ėmė keliaklupsčiauti, laikytis „ortodoksijos“ ar pasidavė sutramdomas politikos elito.
Bent jau kol kas šioje srityje Trumpas buvo įspūdinai nuoseklus, laikydamasis savo pažiūrų ir krypties. Kritikams tiek iš kairės, tiek iš dešinės teks susitaikyti su tuo, kad ateinančius ketverius metus Amerikos politiką apibrėš tradicionalizmo ir radikalizmo mišinys.
Michaelas Auslinas, American Enterprise Institute akademikas
