Po pralaimėjimo Niujorko valstijos pirminiuose rinkimuose, Bernie Sandersui teks nuspręsti, kaip elgtis toliau. Hillary Clinton ilgą laiką pirmavo pagal delegatų skaičių, tačiau prieš balsavimą Niujorke Sandersą lydėjo pergalių serija net septynių valstijų pirminiuose balsavimuose ir sueigose. Tai leido jam mėgautis pagreičiu ir nutildė klausimus, kaip jis ketina laimėti ir kiek laiko dar planuoja dalyvauti kovoje.
Šie klausimai sugrįžo su aistringu įtūžiu, o jo kampanija kol kas nežino, kaip į juos atsakyti. Trečiadienį elektroniniame laiške savo rėmėjams Sandersas rašė: „Mes vis dar galime iškovoti nominaciją, o mūsų planas yra iškovoti delegatų daugumą.“ Sanderso kampanijos vadovas Jeffas Weaveris antradienio vakarą MSNBC televizijos studijoje tikino neabejojantis, kad Sanderso kampanija ir toliau iškovos delegatus, tačiau sakė, kad bandys savo pusėn patraukti ir superdelegatus, nepaisant to, kad Sandersas nuo Clinton atsilieka ir pagal delegatų skaičių, ir pagal bendrą balsų skaičių. „Šių rinkimų baigtį nulems superdelegatai“, – sakė Weaveris.
O štai vyriausias Sanderso strategas Tadas Devine’as sakė AP, kad kampanijai teks „atsisėsti ir rimtai įvertinti, kur mes dabar esame“. Jis taip pat sakė, kad Sandersas tebeturi galimybę laimėti nominaciją, tačiau jo „pagyvensim – pamatysim“ tonas signalizavo neužtikrintumą. Tai atrodė kaip pirmoji Sanderso kampanijos viešai pademonstruota abejonė dėl pirminių rinkimų baigties.
Kuo ilgiau Sandersas liks rinkiminėje kovoje, tuo daugiau jis turės laiko skelbti savo politinės revoliucijos žinutę. Jei jis kovos iki pat konvencijos, jam gali pavykti išsiderėti nuolaidų iš Clinton ir demokratų partijos (darant prielaidą, kad nominacija atiteks Clinton). Jei Sandersas pasitrauks iš rinkiminės kovos dar iki konvencijos, jo laimėti delegatai galėtų laisvai pereiti į Clinton pusę, o jis prarastų taip sunkiai iškovotą persvarą.
Tačiau tai, ar Sandersas galės turimus svertus panaudoti, priklausys nuo to, ar jam pavyks neatstumti Clinton, demokratų partijos elito ir liberaliųjų rinkėjų. Sandersas jau kurį laiką reiškė viltį, kad jis gali savo pusėn patraukti superdelegatus, tačiau Weaverio antradieninis pareiškimas rodo, kad kampanija į tai pradeda žiūrėti itin rimtai.
Tačiau tokia pozicija kertasi su kampanijos tikinimu, kad ji atstovauja paprastus žmones, ir gali pakenkti Sanderso santykiams su rinkėjais, kurie jį mėgsta kaip tik už tai, kad jis yra prieš dabartinę korumpuotą sistemą, kur turtingieji ir galingieji lemia visus sprendimus. Be to, tai rizikinga strategija, žinant, kad superdelegatai paprastai palaiko daugiausiai balsų pirminių rinkimų sezono pabaigoje turintį kandidatą.
Kuo ilgiau Sandersas liks rinkiminėje kovoje, tuo daugiau jis turės laiko skelbti savo politinės revoliucijos žinutę. Jei jis kovos iki pat konvencijos, jam gali pavykti išsiderėti nuolaidų iš Clinton ir demokratų partijos (darant prielaidą, kad nominacija atiteks Clinton).
Sanderso komanda demonstruoja ir didesnį norą mesti iššūkį demokratų partijai bei Clinton kampanijai. Pirmadienį jie užsiminė, kad Clinton ir partija, bendrai rinkdamos lėšas, galėjo pažeisti kampanijų finansavimo įstatymus. Toks pareiškimas supriešina Sandersą su partija ir prisideda prie neigiamo visuomenės vertinimo (dažnai kurstomo respublikonų), kad Clinton dėl didesnės galios yra pasirengusi laužyti įstatymus. Tačiau toks pareiškimas padės senatoriui dar labiau patraukti rėmėjus, o jo kampanijai - atkreipti visuomenės dėmesį į lėšų rinkimo praktikas, kurios, senatoriaus įsitikinimu, turėtų būti nelegalios, nors šiandien tokios nėra. Tačiau, viešai mesdamas iššūkį Clinton ir partijai, Sandersas gali įsprausti save į kampą: jei jis savo šalininkus įtikins, kad jo varžovė ir jos instituciniai rėmėjai yra korumpuoti, jis nebegalės inicijuoti diskusijos su jais apie partijos ateitį, nediskredituodamas savęs.
Sandersas demokratų pirminiuose rinkimuose pasiekė daugiau nei bet koks politologas galėjo prognozuoti. Jis įrodė, kad per demokratų partiją driekiasi stipri populizmo gysla. Jis įkvėpė savo sekėjus pradėti politinį judėjimą, kuris gyvuos dar ilgai po to, kai baigsis šie rinkimai. Jis parodė, kad įmanoma spjauti ant politinių veiksmų komitetų ir iš mažyčių aukų vis tiek surinkti milžiniškas sumas. Jis pradėjo kultivuoti naują jo pažiūras išpažįstančių politinių lyderių kartą, rinkdamas lėšas progresyviems kandidatams žemesnių instancijų rinkimuose. Tačiau jo kampanijos tonas ir turinys pirminių rinkimų finišo tiesiojoje apspręs, kaip efektyviai šie laimėjimai bus ištransliuoti.
