Birželio 3 d. buvo tyliai prisiminta Pirčiupių tragedijos 74-oji sukaktis. Pokariu propagandos tikslais Pirčiupių tragedija buvo gana intensyviai naudojamasi, dabar - priešingai - nutylima. Todėl atsiranda abejonių ir naujų spalvų.

1944 m. birželio 3 dieną apie 9 val. miške prie Naujųjų Pirčiupių sovietų desantininkai - partizanai apšaudė vokiečių kariuomenės štabo ir Vilniaus gestapo lengvąsias mašinas - penkis jų nukovė, kelis pagrobė belaisviais. Vokiečių atsako ilgai laukti neteko. Apie 11 val. į kaimą atvažiavo baudžiamasis būrys. Apsupo ir pradėjo skirstyti vyrus, moteris su vaikais. Kai kuriais šaltiniais, iš surinktųjų išskyrė keturis, o vėliau dar paleido tris. Paskui baudėjai ėmė šaudyti ir deginti. Visas žmonių naikinimas vyko nuo popietės iki pavakarių. Žuvo 119 nekaltų žmonių - tarp jų kūdikių ir vaikų. Žmonės buvo deginami devyniuose trobesiuose. Praėjus savaitei, po daugelio prašymų, vokiečių apsauginis būrys leido aukas palaidoti. Laidoti buvo leista tik Valkininkų klebonui. Teigiama, kad dėl aukų skaičiaus abejonių nėra. Kas žuvo, surašyta vietinio gyventojo liudijimu. Jo parodymais yra laidojimo aktas.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro departamento vyriausiasis istorikas dr. Rimantas Zizas, vienas Lietuvos kaimų tragedijų vokiečių okupacijos metais tyrinėtojų, sakė, kad kaimo gyventojai, pamatę, kad vokiečiai atvažiuoja, net nesiruošė gelbėtis. Priešingai, susidomėję pradėjo rinktis iš laukų. Ir visi pateko į tą baudžiamąją operaciją. Pasak istoriko, tarybinius partizanus galima kaltinti, kad jie išprovokavo vokiečių susidorojimą su kaimu ir tuo, kad jie neįsikišo, leido susidoroti su kaimu, kuris jiems net buvo draugiškas. Operacija vyko beveik visą dieną, o jie nieko nedarė.

Tarybiniai diversantai prie Pirčiupių kaimo labai daug diversijų įvykdę. Vargu, ar jie galėjo nežinoti, kad vokiečiai vieno ar keleto kaltininkų neieško, o baudžia visą kaimą. „Skaičiuojama, kad vokiečiai sudegino apie 20 kaimų. Pirčiupių tragedija buvo viena iš paskutinių, išskirtinė, žiauri. Paprastai kaimą jie sudegindavo, žmones išvarydavo daugiausia darbams, gyvulius pasiimdavo. Pirčiupius galima lyginti su kai kuriomis Europos baudžiamosiomis operacijomis - tokiomis kaip Lidicė Čekijoje“, - sakė R.Zizas.

Žuvo ne visi tą dieną buvę kaime. „Tarp vokiečių buvo Eišiškių apskrities lietuvių saugumo viršininkas (Pirčiupiai priklausė Valkininkų valsčiui, jis priskirtas vokiečių sudarytai Eišiškių apskričiai - R.Z. past.). Dirbo apskrities aparate tokia Uždavinytė, beje, Zimano ir sovietinių partizanų būrio rėmėja. Ją ir jos tėvus tas žmogus iš mirties rato iššaukė. Vienas kitas kaimo gyventojas tą dieną buvo išvykęs“, - apie išsigelbėjusius kalbėjo R.Zizas.

Vokiečiai prie Pirčiupių, įsikūrusių prie Vilniaus-Eišiškių plento, iki lemtingojo įvykio anksčiau ne kartą buvo nukentėję. Anksčiau žūdavo paprasti vokiečiai, o tą dieną nukentėjo vadai. Dėl to reakcija galėjusi būti žaibiška keršto akcija.