Dar gerokai prieš tai, kai dėl COVID-19 pandemijos ant olimpinių žaidynių organizatorių pečių nugulė didžiulė užduotis užkirsti kelią infekcijos plitimui, virš Tokijo žaidynių jau buvo pakibęs dar vienas baisus scenarijus – žemės drebėjimas.
Žemės drebėjimo grėsmė kelia iššūkį „Tokijo 2020“ organizatoriams, kurie dar prieš koronaviruso pandemiją ruošėsi karščiausiai olimpiadai istorijoje. Vietos valdžia, mokyklos, įmonės ir šalies kariškiai yra nuolat pasirengę žemės drebėjimo grėsmei, taip pat cunamio bei taifūno.
Tačiau gali būti, kad žaidynių proga į šį megapolį atvyksiantys lankytojai, kurių daugelis niekada nėra patyrę tokios stichinės nelaimės ir nežino, ką daryti, jei užkluptų stiprus žemės drebėjimas, įneštų chaoso ir panikos net į geriausiai suplanuotą reagavimo į nelaimę operaciją.
„Japonijos gyventojai paprastai turi bazinių žinių apie tai, kaip elgtis nelaimės atveju, – sakė stichinių nelaimių specialistas Robertas Takashi Lewisas, dirbęs su pelno nesiekiančiomis organizacijomis po 2011 metų žemės drevėjimo ir cunamio. – Tačiau viskas tampa dešimt kartų sudėtingiau, kai pridedate tokius veiksnius kaip kalba, kultūrinio supratimo trūkumas ir kiti aspektai, dėl kurių svečiai iš užsienio tampa pažeidžiami.“
Japonija gerai žino, kuo rizikuoja: japonų mintys dažnai sukasi apie buvusius ir ateityje laukiančius žemės drebėjimus. Vyriausybė turi ištisus departamentus, skirtus pasirengimui žemės drebėjimams, moksleiviai ir biurų darbuotojai reguliariai dalyvauja saugos pratybose, o architektai ir inžinieriai projektuoja dangoraižius, kurie nelaimės atveju tik siūbuotų, bet nesubyrėtų.
Pasiruošimas tokiai nelaimei yra kasdieninis pratimas, nes toji nelaimė yra neišvengiama ir gali užklupti bet kurią dieną. Keli žemės drebėjimai, kurie Tokijo centre jaučiami kiekvieną mėnesį ir yra vos pastebimi, švelniai primena apie tai, kas laukia.
Vasarį rytinę Japoniją sukrėtė didelis žemės drebėjimas, primindamas šaliai 10-ąsias 2011-aisiais įvykusio visa niokojančio žemės drebėjimo ir cunamio, per kurį žuvo daugiau nei 19 tūkstančių žmonių, metines.
Vienintelis dalykas, dėl kurio galime būti tikri, yra tai, kad artėja dar vienas didelis drebėjimas. Tačiau kada? Ir kas bus, jei šalį užklups per olimpines žaidynes, ar vėliau vyksiančias parolimpines žaidynes?
Turbūt jokiai kitai vietovei „ne jeigu, o kada“ aspektas nėra svarbesnis negu Tokijui. Net ir be užsienio žiūrovų į miestą suplauks tūkstančiai užjūrio atletų, trenerių, personalo narių ir žiniasklaidos atstovų, kurie visi susitelks vienoje didžiausių ir tankiausiai apgyvendintų pasaulio sostinių. Tuo pat metu pasaulis stebės renginį, kuris turėtų būti džiaugsminga sporto ir japonų kultūros šventė.
Japonijoje visiems naujiems pastatams, įskaitant olimpinių renginių vietas, taikomi griežti žemės drebėjimo saugumo standartai. Nauji statiniai turi būti pajėgūs atlaikyti mažiausiai 6 balų žemės drebėjimą (pagal Japonijos seisminę skalę).
Tokijo metropolio pastatų žemės drebėjimų skyriaus vadovas Akinori Fukao sakė, kad vyriausybė bendradarbiavo su pastatų savininkais, kad sutvirtintų senesnes konstrukcijas, ypač pagrindiniuose miesto keliuose: specialistai nerimavo, kad nuolaužos gali užkimšti magistrales, reikalingas avarinėms transporto priemonėms.
Daugelis olimpinių žaidynių vietų yra įrengtos Tokijo įlankoje. Ekspertai tikina, kad jie apsisaugojo nuo dirvožemio suskystėjimo, galimo įvykus stipriam žemės drebėjimui (tokiu atveju dirvožemis praranda tvirtumą ir standumą). Tačiau kelios renginio vietos, įskaitant vandens sporto centrą, yra žemiau jūros lygio, todėl įvykus žemės drebėjimo sukeltam cunamiui, kaip nutiko 2011 metais, taptų pažeidžiamos.
Didžiausias pavojus tyko laikinai įrengtų renginių vietų, statomų tik olimpinėms žaidynėms, įskaitant ir žiūrovams skirtas sėdėjimo zonas. Vyriausybės inžinieriai tvirtina, kad net ir ten bus laikomasi griežtų Japonijos statybos kodekso reikalavimų –struktūros bus papildomai sutvirtintos, kad atlaikytų žemės drebėjimus.
Keletas parkų ir biurų pastatų aplink Tokiją numatyti kaip evakuacijos postai, į kuriuos turėtų bėgti tie, kas galbūt neturės galimybės grįžti į savo viešbučius. Tačiau neaišku, ar svečiai iš užsienio žinotų, kur jiems eiti.
Renginiai vyks keliuose regionuose – maratonas Sapore, beisbolo varžybos Fukušimoje, o banglenčių sportas Čiboje – taigi, organizatoriams reikės apsvarstyti, kaip ekstremalios situacijos atveju greitai išgabenti užsieniečius iš šalies.
Japonija žemės drebėjimui matuoti naudoja Japonijos meteorologijos agentūros seisminio intensyvumo skalę nuo 0 iki 7. Rodmuo 1 reiškia, kad kai kurie tyliame kambaryje esantys žmonės gali pajusti virpesius; 3 – dauguma kambaryje esančių gali pajusti siūbavimą, o kai indeksas pasiekia 5, nuo lentynų gali kristi indai ir virsti baldai.
Pasak Tokijo universiteto profesoriaus emerito ir Žemės drebėjimų tyrimų komiteto pirmininko Naoshi Hiratos, per pasataruosius penkerius metus Tokijo centre kasmet įvykdavo apie 60 jaučiamų žemės drebėjimų (indeksas 1 ir daugiau). Tik vienas iš 60 pasiekė bent 4 balus. Vasario mėnesį užregistruotas žemės drebėjimas siekė maždaug 4 balus Tokijuje ir 6 Fukušimoje.
Per visą stebėjimų istoriją, dideli, daug žalos padarę žemės drebėjimai Tokijo rajoną užklupdavo maždaug kartą per 25 metus, sakė Hirata.
„Tikimybė sulaukti itin stipraus žemės drebėjimo būtent olimpinių žaidynių laikotarpiu yra labai maža, palyginti su tikimybe, kad japonus per visą jų gyvenimą užklups koks žemės drebėjimas, – sako Hirata. – Žinoma, rizikos vis tiek yra, nes mes čia drebėjimų patyrėme daug kartų ir turėtume pasiruošti tokiam dideliam sukrėtimui.“
