Tai istorija žmogaus, kuris niekada nedėvėjo kailinių, o dabar jų niekada nenusivelka. Istorija apie žmogų, kurį šiandien visas pasaulis vadina Santa Klausu, Kalėdų Seneliu, Seneliu Šalčiu ir dar begale kitų vardų. Ir vis dėlto tai vienas ir tas pats žmogus.
III ir IV a. sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Jis garsėjo slapta atliekamais labdaros darbais ir dosnumu. Pasakojama, kad vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad šioms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šventasis Mikalojus, daugelyje šalių vadinamas šventuoju Nikolu, yra jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardų savininkų, kalinių patronas, Amsterdamo miesto ir Rusijos globėjas.
Beje, Kalėdų laikas ir sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Martyno Liuterio laikais, o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę.
Įvairių elementų Kalėdų Senelio legendoje prisidėjo ir iš germanų mitologijos. Jų folklore pasakojama apie dievą Odiną (Votaną), kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžiodavo su kitais dievais ir žuvusiais jo karalijoje gyvenančiais kariais. Vaikai pridėdavo pilnus batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti skraidantis Odino žirgas Sleipniras.
Atsidėkodamas vaikams Odinas pakeisdavo Sleipniro maistą dovanomis ar saldainiais. Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose po krikščionybės atėjimo ir buvo susietas su šv. Mikalojumi. Odinas vaizduotas panašiai kaip šv. Mikalojus: senas žmogus su barzda. Paprotys per naujojo Amsterdamo (dabartinio Niujorko) koloniją pasiekė visą Ameriką ir išsirutuliojo į kojinių kabinimą prie židinio.
Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojus taip pat pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas: rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga - pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu.
Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Sutrumpindami lotyniškąjį Mikalojaus vardą Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu. Jie tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas prie lovos, žirgui įdėdavo morkų ir šieno, o iš ryto jose arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių.
Kitur šv. Mikalojus taip pat susimaišė su vietinio folkloro personažais. Pavyzdžiui, šiaurės šalyse žinomas Kalėdų ožys: raguotas personažas, Kūčių vakarą atnešantis dovanų. Suomijoje „Joulupukki“, Kalėdų Senio vardas, ir reiškia „Kalėdų ožį“.
Santa Klauso vardą pasaulyje išpopuliarino amerikiečių diplomatas ir rašytojas Vašingtonas Irvingas. 1809 m. V.Irvingas išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai.
Šioje knygoje rašytojas pridėjo nemažai savo fantazijos. Taip Santa Klausas tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių.
Kitas amerikietis poetas Klementas Mūras 1822 m. eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai „paaiškėjo“, kad Kalėdų Senelis gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. XIX a. antroje pusėje dienraščiuose mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus. Taip Santa Klausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją slidininko kepuraite, kokią nešiodavo lapiai.
Iliustratorius karikatūristas iš Bavarijos Tomas Nastas XIX a. antroje pusėje pateikė dabartinį Kalėdų Senelio portretą. Jis nupiešė daugiau nei 2 200 karikatūrų laikraščiams, iš kurių dauguma buvo Kalėdų Senelio. Iki tol Šv. Mikalojus buvo vaizduojamas įvairiai – nuo rūsčiai atrodančio vyskupo iki nykštuko su vienuolio drabužiais. Nastas piešė Kalėdų Senelį remdamasis Mūro eilėraščiu ir pridėdamas nuo savęs, kad Kalėdų Senelis gyvena Šiaurės Ašigalyje, jo žaislų dirbtuvėse dirba elfai, jis turi visų pasaulio gerų ir blogų vaikų sąrašą, skaito vaikų adresuotus jam laiškus, stebi vaikų elgesį ištisus metus. Pats Nasto Kalėdų Senelis buvo mažas kaip elfas.
Markas Tvenas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje - Mėnulyje, nes elniai stebuklingi, gali skrieti ir oru. 1902 m. Frankas Baumas parašė vaikų numylėtinio Kalėdų Senelio biografiją. Joje pirmąkart nurodytas tikslus jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho.
Dabar Kalėdų Senelis dažniausiai vaizduojamas kaip mielas, storas vyras ilga balta barzda, raudonais drabužiais, su kepure ir dovanų maišu. Vaikams pasakojama, kad Kūčių vakarą jis atskrenda šiaurės elniais pakinkytomis rogėmis ir išdalija dovanas. Sakoma, kad dovanų gauna tik geri vaikai, todėl prieš Kalėdas dažnai Kalėdų Seneliui rašomi laiškai, kuriuose vaikai tikina buvę geri ir nurodo, kokių dovanų norėtų. Neretai šie laiškai siunčiami Suomijoje gyvenančiam Kalėdų Seneliui (jo adresas: Santa Claus, Santa Claus Village, FIN-96930 Arctic Circle, Finland).
