Tęsinys. Pradžia – praėjusiame laikraščio numeryje.
KAIP ELGĖSI LIETUVIAI IR KITOS TAUTOS ĮSIVERŽUS VOKIETIJAI ? O kaip gi galėjo elgtis tauta, kai 1940 birželį okupavę Lietuvą sovietiniai galvažudžiai, ėmė atiminėti žmonių bei valstybės namus, turtą, sugrūdo į kalėjimus 7 tūkstančius niekuo nenusikaltusių žmonių, vien dėl to, kad jie buvo inteligentai, šviesuoliai, mokytojai. Likus savaitei iki karo pradžios, Lietuvą sukrėtė dar vienas baisus įvykis– 21 tūkstančio žmonių tremtis į Sibirą. NKVD skleidė Lietuvoje gandus, kad netrukus bus dar vienas trėmimas. Niekas nesijautė saugus, visi gyveno baimėje. Tad Hitlerio įsiveržimą visi sutiko su palengvėjimu, kaip išvadavimą nuo sovietinio teroro. Lietuviai sukilo prieš nekenčiamą Stalino valdžią, šaudydami į sovietinius karius, skelbdami Vokietijai ir visam pasauliui, kad atkuria savo valstybę. Tik taip galima buvo tikėtis atkurti valstybę, nes kas gi duotų nepriklausomybę tautai, kuri dėl jos nekovoja?
Viltys, kad Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę, buvo logiškos. Juk Sovietų Sąjungos plotai buvo didžiuliai, Vokietija turėjo dvigubai mažiau gyventojų, taigi dvigubai mažiau ir kareivių, nei Sovietų Sąjunga. Be to, dalį karių hitlerinė Vokietija buvo priversta laikyti užgrobtose valstybėse jų okupacijai įtvirtinti, o taip pat karo veiksmams vandenynuose bei kolonijose, kadangi karas su Vakarų valstybėmis tęsėsi. Tad buvo akivaizdu, jog pradėjęs karą su Sovietų Sąjunga, Hitleris turės į pagalbą pasitelkti Stalino pavergtas tautas, kad su jų pagalba laimėtų karą. Lietuvos sukilėliai, vydami iš savo žemės nekenčiamus sovietinius okupantus, tai suprato. Siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvą, jie suprato ir tai, kad atkurti Lietuvą bus įmanoma tik nekonfrontuojant su Vokietija, kuri tuo metu buvo Europos šeimininkė. Beje, taip elgėsi ir žydai, jie klusniai ėjo į getus, getuose patys sudarinėjo šaudytinų savo tautiečių sąrašus, bet Faina Kukliansky savo tautiečius dėl to pateisina, kadangi jie nieko negalėjo pakeisti. Bet lietuvių, kurie irgi nieko negalėjo pakeisti, ji nepateisina ir netgi kaltina dėl to, kad jie nesipriešino Vokietijai. Ne tik savo tautiečių, bet ir nei vienos iš daugelio kitų Vokietijos okupuotų tautų, Faina Kukliansky nekaltina dėl to, kad šios 1939 – 1941 metais pakluso juos okupavusiai hitlerinei Vokietijai, o lietuvius ji dėl to kaltina.
Prieš sovietinių galvažudžių valdžią sukilusių lietuvių viltys, kad Vokietija pripažins Lietuvos bei kitų Stalino pavergtų tautų nepriklausomybę, neišsipildė. Lietuviai suvokė, kad Vokietija privalės pripažinti Stalino pavergtų tautų nepriklausomybę, nes tik taip ji gali nugalėti Sovietų Sąjungą. Tačiau Hitleris to nesuvokė. Nepripažindamas Stalino pavergtų tautų nepriklausomybės, Hitleris pavertė jas savo priešais, tuo pasirašydamas sau mirties nuosprendį. Vaizdžiai kalbant, jau kariaudamas dviem frontais, Hitleris atidarė sau dar vieną – trečią frontą, kai atsisakydamas pripažinti potencialių savo sąjungininkų – Stalino pavergtų tautų nepriklausomybę, pavertė jas savo priešais. Mat, skraidydamas savo fantazijų pasaulyje, jis nusprendė, jog karą laimės ir be šių žemesnių tautų paramos. Iš pradžių atrodė, kad taip ir bus: Vokietijos kariuomenė pirmus karo mėnesius link Maskvos ir Leningrado veržėsi nepaprastai greitai. Nors Sovietų Sąjunga turėjo net 25 tūkstančius tankų, o Vokietija - tik tris su puse tūkstančio, bet kas mėnesį vokiečiai pasistūmėdavo į Sovietų Sąjungos gilumą po pusę tūkstančio kilometrų, kas mėnesį paimdami į nelaisvę po milijoną sovietinių kareivių, kas mėnesį sunaikindami po penkis ir daugiau tūkstančių sovietinių tankų. Jei Hitleris būtų pasiskelbęs Stalino pavergtų tautų išvaduotoju, tai pavergti estai ir latviai, ukrainiečiai ir baltrusiai, gruzinai ir azerbaidžaniečiai, kazachai ir uzbekai, ir dar daugybė Rusijos pavergtų tautų būtų pakėlę ginklą prieš kraugeriškąją Stalino priespaudą. Tokiu atveju Hitleriui nereikėtų savo karių, kurių jam taip trūko, siųsti į karą prieš jo užnugaryje siaučiančius sovietinius partizanus, nes Hitlerio užnugaryje gyvenančios tautos jam būtų draugiškos ir partizaninio karo tame užnugaryje paprasčiausiai nebūtų. Priešingai, šios tautos, bijodamos Stalino režimo sugrįžimo, tiektų Hitleriui ne tik karius, bet ir karui reikalingą produkciją. Realiame gyvenime Vokietijos kariai priėjo Kaukazo kalnagūbrį, bet užimti Užkaukazės jau nepajėgė, nes pritrūko ir karių, ir resursų. Bet jei Hitleris būtų paskelbęs, jog Stalino pavergtoms tautoms neša laisvę, tai Vokietijai priartėjus prie Kaukazo, Užkaukazėje, kaip ir Lietuvoje, būtų kilę sukilimai, ir šios tautos pačios nusimestų Stalino jungą. Vokietijai karo metu taip trūko naftos, kad ji buvo priversta gaminti ir naudoti brangius, iš akmens anglių gaminamus, sintetinius degalus Šie, sintetiniai degalai būdavo ne tik brangesni, bet ir prastesni nei pagaminti iš naftos. Vokiečių naikintuvų, naudojančių sintetinius degalus, greitis sumažėdavo keliasdešimčia kilometrų per valandą. Pasiskelbęs Azerbaidžano ir kitų Stalino okupuotų tautų išvaduotoju, Hitleris būtų gavęs milžiniškus Baku naftos išteklius, o Rusija būtų likusi be naftos, be kurios kariauti neįmanoma. Stalinas, kurio imperija 1941 metų antroje pusėje balansavo ant kracho ribos, būtų žlugusi. Bet... Tada Hitleris nebūtų Hitleris. Juk jis, kaip ir Stalinas, buvo du, vienas kito verti galvažudžiai, niekinantys ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų teisę gyventi. Mes, kaip ir kitos Stalino pavergtos tautos, Hitleriui tebuvome antrarūšiai žmonės...
Hitleris, kaip ir visi diktatoriai vadovavosi principu „man – viskas, o jums – nieko“. Na, o tie, kurie vadovaujasi šiuo principu, paprastai lieka prie sudužusios geldos. Atmesdamas tautų teisę turėti savo valstybę, Hitleris pasirašė mirties nuosprendį ne tik sau, bet ir sovietų pavergtų tautų laisvės viltims. Lietuvos nepriklausomybės, kurią 1941 birželio 23 dieną paskelbė atkurianti Lietuvos sukilėlių sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, hitlerinė Vokietija nepripažino. Vokietijos kariuomenei okupavus Baltijos kraštus, iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, bei dalies Baltrusios buvo sudarytas Vokietijos administracinis vienetas – Ostlando reichskomisariatas, kurį valdė Rygoje reziduojantis, Vokietijos skiriamas reichskomisaras. Ostlande buvo įsteigtos Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinės sritys. Lietuvos generalinės srities komisaru buvo paskirtas fon Rentelnas, kuris buvo Vokietijos skiriamas ir Lietuvai neatskaitingas. Jokios nepriklausomybės, jokio statuso kaip danų, rumunų ar bulgarų, ar bent jau šiokios tokios savivaldos, Lietuva, Latvija, Estija, Baltrusia ar Ukraina negavo. Taigi, kvailai skamba Lietuvos juodintojų kaltinimai Lietuvai (o tuo pačiu ir lietuvių tautai), dėl Lietuvoje vykdyto holokausto ir kitų hitlerinių žiaurumų hitlerinės okupacijos metu, kai Lietuvos valstybė neegzistavo. Tai yra tokia pati nesąmonė, kaip būtų, tarkim, kaltinti žmogų dėl jo namuose vykusių nusikaltimų tuo metu, kai jis dar nebuvo gimęs. Hitlerinės okupacijos metu lietuviai buvo tokios pačios Hitlerio aukos, lietuviai buvo taip pat tik Hitlerio nusikaltimo objektai, kaip ir žydai. Aišku, su lietuviais Hitleris planavo pasielgti taip žiauriai, kaip su žydais. Žydus jis planavo totaliai sunaikinti, kad jų neliktų visiškai. O su mumis jis planavo pasielgti ne taip žiauriai: lietuvių jis planavo sunaikinti tik pačius nepaklusniuosius, apie ketvirtadalį planavo palikti tarnauti atsikelsiantiems vokiečiams ir asimiliuotis, o didžiąją dalį lietuvių jis planavo „perkelti“ (o kalbant be apsimetinėjimų, derėtų sakyti „ištremti“) į šiaurės rytus.
Dabar Faina Kukliansky kaltina lietuvių sukilimo vadus bendradarbiavimu su siaubingu Hitlerio režimu. Bet ar galima tai vadinti bendradarbiavimu? Jeigu į Tavo butą įsiveržė banditai ir Tu vienas, būdamas silpnesnis už banditų gaują, nepradedi su jais muštis, o bandai su jais susitarti, tai ar galima tai vadinti bendradarbiavimu? Lygiai taip negalima tokio lietuvių elgesio vadinti bendradarbiavimu ir negalima dėl to kaltinti lietuvių. Beje, tada ne tik lietuviai, bet ir visas pasaulis dar nežinojo ir nerašė apie Hitlerio nusikaltimus, nežinojo ir nerašė apie jo vis baisesne tampančią konclagerių sistemą. Tada pasaulis nežinojo ir nerašė net apie Stalino konclagerių sistemą, kuri buvo penkiolika metų senesnė negu Hitlerio konclagerių sistema, ir į kurią hitlerininkai dar keletas metų iki karo pradžios važinėdavo semtis patirties. Beje, į Stalino konclagerių sistemą porevoliucinėje Rusijoje važinėjo net ir aukšti Vakarų valstybių pareigūnai, gerbiami jų visuomenės žmonės, rašytojai, bet Stalino konclageriuose, kuriuos galima pavadinti ir mirties lageriais, jie taip pat kažko labai baisaus neįžvelgė. Tad ko gi čia stebėtis, kad ir paties baisiausio Hitlerio nusikaltimo – holokausto nei lietuviai, nei pasaulis, nei patys žydai pirmaisiais 1941 metų vasarą dar neįžvelgė, nes jis dar tik buvo pradedamas vykdyti. O Stalino konclagerius, kankinimus, žudynes lietuviai patyrė savo kailiu per ištisus metus trukusią stalininę okupaciją.
Lietuvių juodintojai kaltina tuos lietuvius, kurie dar tikėjosi, kad nekonfliktuojant su Hitleriu gal būt pavyks išsiderėti kokias nors Lietuvai palankesnes sąlygas, o gal net Hitleris susipras ir sutiks su užkariautųjų tautų nepriklausomybe. Bet kodėl jie nekaltina kitų okupuotų valstybių, kurios įvarytos į kampą elgėsi lygiai taip pat? Lietuvių juodintojai kaltina lietuvius dėl to, kad šie prisidėjo prie parengiamojo holokausto etapo – getų steigimo. Fainos Kukliansky nuomone, tai reiškia, kad lietuviai prisidėjo prie holokausto, nes getų steigimas, jos nuomone, buvo pirmasis holokausto etapas. Betgi tada holokausto – masinio žydų naikinimo planai buvo slepiami, apie juos nežinojo net aukšti nacių pareigūnai, generolai, maršalai. O kad suvarius žydus į getus prasidės masinis žydų naikinimas, niekam ir į galvą tada neatėjo. Lygiai taip galima kaltinti ir pačius žydus dėl to, kad jie paklusniai ėjo į getus, užuot bėgę į miškus ar kur nors į vienkiemius pamiškėse. Tad yra absurdiška lietuvius kaltinti prisidėjus prie holokausto vykdymo, kuris tada dar nebuvo prasidėjęs, ir apie kurio artėjimą nežinojo ne tik lietuviai, bet ir patys žydai ir net Vokietijos karininkai bei valdininkai.
Niekas juk nesmerkia su Hitleriu besiderėjusių Didžiosios Britanijos vadovo Nevilio Čemberleno ar Prancūzijos vadovo Eduardo Daladjė, kurie 1938 metais netgi sutiko atiduoti Vokietijai dalį Čekoslovakijos žemių – Sudetus ir netgi „įtikino“ savo karinį sąjungininką – Čekoslovakijos prezidentą Eduardą Benešą pasirašyti Sudetų perdavimo Hitleriui aktą (faktiškai primetė Eduardui Benešui kapituliacijos aktą). Nuolaidžiavimais ir pataikavimais Hitleriui ypatingai stengėsi neleisti kilti pasauliniam karui Prancūzijos vadovai, kurie suprato, jog karui kilus, pagrindinį Vokietijos smūgį teks atremti, ne už Lamanšo sąsiaurio, savo saloje, saugiai tūnančiai Didžiajai Britanijai, o būtent Prancūzijai, kuri tiek ekonominiu, tiek ir kariniu atžvilgiu už Vokietiją buvo silpnesnė. 1936 metais Hitleriui netgi buvo ketinama įteikti Nobelio taikos premiją, bet jis pats nepanoro jos gauti, kadangi vienas iš Nobelio premijos gavėjų buvo žydas. Tai nejaugi, dabar imsime kaltinti Vakarų šalių politikus tuo, kad siekdami išvengti pasaulinio karo, jie rėmė holokaustą? Politika, deja, verčia daryti ir tokius sprendimus, kurių labai nesinori daryti. Juk Vakarų Europos politikai dar prisiminė baisųjį Pirmąjį pasaulinį karą ir suvokė, jog antras pasaulinis karas bus dar baisesnis. Tad ar galima smerkti Vakarų Europos politikus už tai, kad jie bandė derėtis su abiem galvažudžiais, Hitleriu ir Stalinu, bandė bet kokia kaina išvengti siaubingo pasaulinio karo, pražudysiančio dešimtis milijonų gyvybių? Niekas jų ir nesmerkia, nors Vakarų politikai 1938 metais sutiko atiduoti Hitleriui, o 1945 metais Stalinui netgi savo sąjungininkų teritorijas. Lygiai taip ir Lietuvos sukilėliams nesinorėjo kalbėtis su hitlerine Vokietija. Bet, deja, Lietuvos žemę mindė Hitlerio kareiviai, kurie čia buvo šeimininkai, ir todėl tik su Hitleriu galima buvo dėl ko nors susitarti arba nesusitarti. Ir visos tautos, kurių žemę grasino okupuoti, o tuo labiau tos, kurių žemę jau buvo okupavusi, hitlerinė Vokietija, su jais derėjosi.
Po to, kai Vokietijos kariuomenė, prasiveržė iki Lamanšo sąsiaurio ir 1940 birželio 14 dieną užėmė Paryžių, netgi išdidūs prancūzai, birželio 22 dieną kapituliavo prieš Vokietiją ir ėmė vykdyti Hitlerio keliamus reikalavimus. Hitleris sutiko okupuoti tik pusę Prancūzijos, likusiai pusei Prancūzijos palikęs tvarkytis pačiai ir net neįvedęs į ją Vokietijos kariuomenės. Šioje neokupuotoje Prancūzijos dalyje prancūzams netgi buvo leista turėti savo kariuomenę, tiesa, ginkluotą tik lengvaisiais ginklais, kad ši savo šalyje galėtų palaikyti tvarką. Aišku, tai buvo naudinga ir Hitleriui, nes jis sutaupė karių, kurių jam visada trūko, be to Prancūzija, įvardinta kaip karo sukėlėja, buvo priversta padengti dalį Vokietijos karo išlaidų. Bet ir prancūzams maloniau buvo gyventi valdant saviškiams, o ne okupantams. Todėl niekas ir nesmerkia prancūzų, kad jie pakluso Hitlerio diktatui, nes Vokietijai sutriuškinus Prancūzijos kariuomenę, kitos išeities prancūzams paprasčiausiai neliko.
O Lietuvos sukilėlius, bandžiusius atkurti Lietuvos valstybę ir dėl to besiderančius su Hitlerio statytiniais, Faina Kukliansky smerkia. Bet aš norėčiau jos paklausti: tai ką gi lietuviai turėjo daryti? Ar vokiečiams įsiveržus į Lietuvą, sukilimo vadai turėjo pradėti kelti Hitleriui reikalavimus? Deja, reikalauti gali tik tas, kas turi jėgą. O tie, kas jos neturi, privalo ieškoti ir visada ieškodavo diplomatinių sprendimų, kompromisų, tempdavo laiką. Juk niekas nekaltina Danijos vadovų, kad šie nesipriešino Hitleriui, nepradėjo sprogdinti Danijos geležinkeliais ir autostradomis važinėjančio Vokietijos karinio transporto, nepradėjo partizaninio karo. Tai, ką jie galėjo padaryti, jie darė, bet pradėti kenkti Hitleriui, sueiti su Hitleriu į atvirą konfliktą ir šitaip susilaukti Hitlerio keršto, kuris Danijai būtų atnešęs milžiniškus praradimus, danai vengė. Ir niekas dėl to danams nepriekaištauja. Juk net ir galingoji Prancūzija, 1940 metais užimta Vokietijos kariuomenės, pasirinko bendradarbiavimo kelią, kadangi tuo metu kito kelio jai neliko. Visų Hitlerio kariuomenės okupuotų valstybių gyventojai buvo priversti skaitytis su realybe ir bandyti kažkaip išgyventi sunkų karo metą. Valdininkai, tarnautojai, gydytojai, darbininkai, žemdirbiai, policininkai dirbo savo darbą, nes antraip okupuotos valstybės gyventojai pradėtų mirti iš bado. Visi tai supranta, ir niekas nesmerkia tų žmonių, kurie karo metu augino duoną, gamino maisto produktus ir pramonines prekes, palaikė tvarką geležinkeliuose, mokėjo mokesčius (ir nors ir labai nemalonu tai prisiminti) ne tik savo žmonėms, bet ir juos okupavusiai Vokietijai. Deja, bet tokia yra realybė: „Kas neišlaiko savos kariuomenės, tas išlaiko svetimą“.
Tačiau visam tam organizuoti yra būtinas valstybės aparatas, valstybės tarnautojai. Kiekvienai tautai yra geriau, jeigu tie valstybės tarnautojai būna savi žmonės, o ne okupantai. Tai kodėl gi Jonas Noreika – generolas Vėtra ir kiti lietuvių sukilėlių vadai, bandę atkurti Lietuvos valstybę, yra už tai smerkiami? Juos galima būtų smerkti ir bausti, jei jie būtų padarę konkrečius nusikaltimus žmoniškumui, bet yra nesąžininga smerkti žmogų už tai, kad jis siekė atkurti Tėvynės Nepriklausomybę ir bandė dėl to derėtis su okupantu. Vienintelis „kaltinimas“ Jonui Noreikai dalyvavus holokauste – nesipriešinimas getų steigimui – yra absurdiškas, nes steigiant getus, holokausto planai dar buvo slepiami net nuo Hitlerio karininkų ir valdininkų, tad Jonas Noreika, tuo labiau, negalėjo žinoti, kad getų gyventojai vėliau bus masiškai naikinami. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, buvo Žemaitijos antinacinio pogrindžio vadovas. 1943 kovą už tai jis buvo uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį, po karo dalyvavo antisovietinėje veikloje, už tai 1946 kovą sovietų buvo suimtas, o 1947 vasarį sovietų buvo nužudytas. Taigi, šis kilnus žmogus savo gyvenimą ir gyvybę paaukojo kovai prieš abi, Stalino ir Hitlerio, galvažudiškas sistemas. Todėl bandymai kaltinti Joną Noreiką prisidėjus prie holokausto kelia pasibjaurėjimą.
Rimvydas Žiliukas
Tęsinys – kitame laikraščio numeryje.
