Nuo to, kaip įvardijame vietas, priklauso, kaip apie jas mąstome. Todėl visada prieštaravau terminui „Rytų Europa“, kuris kadaise buvo patogi sutrumpinta apibrėžtis, reiškianti komunizmo pavergtas šalis. Tiesiogine reikšme ji niekada neturėjo prasmės. Praha yra į Vakarus nuo Vienos. Helsinkis ir Atėnai yra geografiniuose žemyno Rytuose, bet ne „Rytų Europoje“. Rusijos milžiniškas masyvas nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos visiškai iškrenta iš šios kategorijos.
Net ir kaip laisva apibrėžtis, dabar ji yra visiškai pasenusi. Skurdo ir atsilikimo konotacijos yra netikslios. Pagal dabartines tendencijas Lenkija iki dešimtmečio pabaigos bus turtingesnė už Britaniją. Dėl Estijos skaitmeninio valdymo dauguma ES ir NATO šalių atrodo primityvios. Nepadeda ir geopolitika: kai kurios „Rytų Europos“ šalys yra nusiteikusios priešiškai Rusijos atžvilgiu. Kitos, švelniai tariant, ne. Geriausia vieta šiai pasenusiai ir klaidinančiai etiketei – šiukšliadėžė.
Dabar panašios diskusijos vyksta dėl kito netikslaus termino – „Globaliųjų Pietų“. Neseniai laikraštyje „Financial Times“ paskelbtame komentare teigiama, kad šis terminas yra „globėjiškas, faktiškai netikslus, prieštaringas ir skatina politinę poliarizaciją“. Jo gynėjai atsako, kad tai „geoistorinė kategorija“, reiškianti šalis (kurių dauguma, bet ne visos yra Pietų pusrutulyje), nukentėjusias nuo Vakarų kolonializmo ir todėl dabar skurdžias bei marginalizuotas.
Būtų daug prasmingiau, jei į šią kategoriją nebūtų įtrauktos Rusija ir Kinija. Tiesa, joms nėra svetima kolonijinė priespauda, tačiau jos yra vykdytojos, o ne aukos. Turto atotrūkio argumentas taip pat nėra įtikinamas. Čilė (turtingesnė už kai kurias ES valstybes) priklauso šiai kategorijai, tačiau Australija ir Naujoji Zelandija (kurios vargu ar galėtų būti labiau „Pietuose“) – ne. O milžiniška Arktį apglėbusi Rusijos žemė (vėlgi) visiškai paneigia šią kategoriją. Politinės pažiūros labai skiriasi, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos ir reagavimo į pandemiją.
Bene vienintelis naudingas šios etiketės bruožas – paaiškinti, kodėl Ukrainai ir jos sąjungininkėms sunkiai sekasi kurti pasaulinį aljansą prieš Rusijos agresiją. Aiškiausiai tai iliustruoja faktas, kad du trečdaliai pasaulio gyventojų gyvena šalyse – beveik visos jos priklauso „Globaliesiems Pietums“, – kurios netaiko sankcijų Kremliaus karo mašinai.
Turėtume sąžiningai įvertinti šią nesėkmę. Tai nėra Rusijos ir Kinijos įtakos operacijų rezultatas. Tai didžiųjų turtingų šalių, kurios didžiausia dalimi valdo pasaulį, savanaudiško aplaidumo pasekmė. Tai – buvusių kolonijinių valstybių palikimas Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, nesėkmingi karai Irake ir Afganistane bei „pasaulinio karo su terorizmu“ padariniai, neadekvatus atsakas į visuotinį atšilimą, ypač vykdant Paryžiaus susitarime numatytus įsipareigojimus dėl kovos su klimato kaita finansavimo, trumparegiškai savanaudiškas atsakas į COVID-19 pandemiją, susijęs su vakcinų platinimu, skubos ir dosnumo trūkumas mažinant skolas, kurį lydi turtingųjų šalių protekcionizmas, ir nepakankamas atstovavimas tarptautinėse organizacijose.
Nenuostabu, kad tokie dešimtmečiai suformavo įsitikinimą, jog „taisyklėmis grindžiama tarptautinė tvarka“ yra vakarietiškas konstruktas, apie kurį net ir jo šalininkai kartais moka tik kalbėti. Negalime tikėtis, kad didžiajai pasaulio gyventojų daliai rūpės mūsų problemos, jei mums nerūpi jų problemos. Mes ignoravome jų badą, skurdą ir nesaugumą, o dabar – baisi neteisybė – už tai moka ukrainiečiai.
Tai gali išspręsti mūsų aljansų nariai, kurie niekada neturėjo imperijų ir žino, ką reiškia būti neturtingiems ir patirti globėjišką elgesį. Kitaip tariant, galbūt „Rytų Europa“ gali mums padėti atkurti pasitikėjimą ir bendradarbiavimą su „Globaliaisiais Pietumis“. Tuomet galėsime pamiršti abu terminus – ir galbūt taip pat atsisakyti „Vakarų“.
Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edwardas Lucasas
