Po ekspedicijų į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų ir Argentiną ieškant nežinomo dokumentinio paveldo, 2023 m. gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir prisidėjus finansiškai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybai, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada PAR, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojai birželio 19 d. išvyko daugiau nei trims savaitėms į tolimą kraštą.
Įpusėjus ekspedicijai jau galima šiek tiek apibendrinti rezultatus. Kaip minėta prieš tai tekstuose, pirmas tikslas buvo Nacionalinis Pietų Afrikos archyvas Pretorijos mieste, kur buvo peržiūrėti keli tūkstančiai dokumentų. Dar kelis mėnesius prieš atvykimą daug laiko praleidau naršydamas archyvo duomenų bazes, bandydamas įvairius raktinius žodžius paieškos sistemoje. Pavyko identifikuoti daugiau nei 190 fondų, kuriuose buvo arba galėjo būti įvairūs su Lietuva ar jos piliečiais susiję dokumentai.
Galima išskirti Britanijos konsulato Jungtinėse Valstijose dokumentus, kuriuose yra nagrinėjama lietuvių kilmės asmenų imigracija iš JAV į Pietų Afriką. Štai, pavyzdžiui, 1920 m. gruodžio mėn. Britanijos pasų kontrolės tarnyba Niujorke gavo Lietuvoje 1889 m. kovo 14 d. gimusio, nuo 1908 m. Jungtinėse Valstijose gyvenančio lietuvių tautybės siuvėjo Harry Joelio Friedmano prašymą aplankyti du savo brolius Pietų Afrikos sąjungoje Davidą ir Nathaną Friedmanus, kad kartu galėtų plėtoti verslą. Harry Joelis Friedmanas prašyme nurodė, kad jo žmona yra gimusi Amerikoje ir kad jie norėtų atvykti į Pietų Afriką nuolatinai gyventi. Pietų Afrikos sąjungos generalgubernatorius patenkino prašymą atvykti. Taip pat panašiai 1921 m. sausio 4 d. Britanijos pasų kontrolės tarnyba Niujorke gavo 1898 m. Lietuvoje gimusios, nuo 1914 m. Jungtinėse Valstijose gyvenusios lietuvių tautybės netekėjusios panelės „moteriškų palaidinių apdailos meistrės“ Yetta Katz prašymą atvykti į Pietų Afrikos sąjungą. Keiptauno mieste Pietų Afrikoje daugiau nei 20 metų gyvenantys jos dėdė ir teta, kuriems priklausė „L. Katz & CO“ verslas, užsiimantis audinių ir drabužių importu, garantavo jai kelionės apmokėjimą ir pragyvenimą. 1921 m. kovo 24 d. Pietų Afrikos generalgubernatorius prašymą atvykti patenkino.
Nors atrodo visai lengvai buvo galima patekti į Pietų Afriką, tačiau yra daug ir nesėkmingų bandymų. Štai 1891 m. gimęs Markas Kapelovičius iš Kauno, kuriam 1920 m. rugsėjo 27 d. buvo išduotas Lietuvos pasas Nr. 2717 ir kuris 1920 m. gruodžio mėn. emigravo į Jungtines Valstijas, 1922 m. birželio mėn. kreipėsi į Britanijos pasų kontrolės tarnybą Niujorke ir išreiškė „norą įsikurti nuolatiniam gyvenimui“ Pietų Afrikoje, nes turi „užtikrintą darbą pas dėdę poną Benjaminą Kapelovičių, kuris yra gimęs Lietuvoje ir šiuo metu praėjęs natūralizacijos procesą ir turi bakalėjos bei kitų produktų parduotuvę“. Tačiau 1922 m. rugpjūčio mėn. Britanijos pasų kontrolės tarnyba atsakė, kad „atsižvelgiant į šiuo metu esamą sunkią nedarbo padėtį šalyje“ Markas Kapelovičius negaus vizos.
Pavyko aptikti daug Britanijos konsulato Lietuvoje dokumentų, kuriuose paminėti vietinių gyventojų bandymai gauti įvairaus pobūdžio išvykimo vizas. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad ponia Chana Krieger iš Šiaulių 1922 m. gruodžio mėn. atvyko į Britanijos konsulatą ir įteikė prašymą Britanijos pasui gauti bei išreiškė norą aplankyti savo vyrą Pietų Afrikos sąjungoje. Ponia Chana Krieger užtikrino, kad tikrai neketina likti vyro gyvenamoje vietoje, nes turi verslą Šiauliuose. Jai, kaip natūralizuoto Britanijos piliečio žmonai, viza buvo išduota. Tačiau tikrai nėra aišku, ar ponia Krieger sugrįžo atgal į Lietuvą.
Paminėtina, kad Lietuvos piliečiams norint gauti vizą reikėjo pateikti užpildytą formą ir vieną fotografiją konsulate Kaune, sumokėti 10 aukso frankų, o išduota viza galiojo 12 mėnesių.
Tarp įvairių aptiktų dokumentų pasitaikė ir keistesnių istorijų. Pavyzdžiui, Isaakas Goldblatas, kuriam dar 1913 m. kovo 17 d. buvo išduotas Pietų Afrikos natūralizacijos sertifikatas Nr. 2428, o 1913 m. birželio 20 d. Britanijos pasas Nr. 1531, Pirmo pasaulinio karo pradžioje buvo internuotas Pietų Afrikoje Vokietijos valdžios kaip carinės Rusijos pilietis ir kuris 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. Isaakas vedė ir su žmona sulaukė trijų sūnų. 1920 m. liepos 28 d. Goldblatui buvo išduotas Lietuvos pasas Mejerovičiaus pavarde, tačiau jo Pietų Afrikos sąjungos dokumentai buvo Goldblato pavarde. 1923 m. birželio 5 d. Isaakas kreipėsi į Britanijos konsulatą dėl Britanijos paso ir pranešė, kad nori sugrįžti atgal į Pietų Afriką. Va čia tai buvo diplomatinės painiavos su dviem pavardėmis, nes grįžimui buvo pateikti du pasai, kuriuose buvo tas pats asmuo, bet skirtingomis pavardėmis.
O štai 1923 m. liepos 10 d. Britanijos konsulatas Kaune gavo pono Juliaus Musikerio prašymą, kuriame teigiama, kad jis yra Britanijos pilietis, natūralizacijos sertifikatą Nr. 965 gavęs 1905 m. spalio 5 d. Pietų Afrikos Transvalyje, o Britanijos pilietybę 1909 m. gruodžio 9 d. Johanesburge. Taip pat Julius pateikė informaciją, kad 1913 m. kovo mėn. išvyko iš Pietų Afrikos, o 1913 m. balandžio mėn. atvyko į Lietuvą bei apsigyveno Kupiškyje ir turi čia savo parduotuvę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir kraštą okupavus vokiečių kariuomenei, Musikeris neatskleidė savo priklausomybės Britanijai. 1920 m. spalio 27 d. jis gavo Lietuvos pilietybę, 1921 m. birželio mėn. vedė, 1922 m. kovo mėn. gimė duktė. Julius Musikeris prašyme nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad jis Britanijos pilietis ir turi natūralizacijos sertifikatą, labai norėtų gauti leidimą sugrįžti atgal į Pietų Afriką. Kaip baigėsi istorija, nėra žinoma, bet pagal tuo metu galiojančius Britanijos įstatymus Julius Musikeris tikrai turėjo gauti vizą.
Taip pat didelę grupę archyvinių dokumentų sudaro Lietuvos konsulato Pietų Afrikoje įvairaus pobūdžio veiklos liudytojai. Pavyzdžiui, pavyko aptikti dokumentus, kuriuose yra konsulo Vlado Karolio Račkausko susirašinėjimai su įvairiomis institucijomis dėl Lietuvos konsulato veiklos Pietų Afrikoje, pagal kuriuos paaiškėjo, kad 1930 m. vasario 4 d. Lietuvos prezidentas pasirašė skiriamuosius raštus, kovo 10 d. Račkauskas atvyko į Keiptauną, kovo 21 d. buvo pateikti patvirtinti visi dokumentai, balandžio 9 d. dokumentai buvo patvirtinti, birželio 30 d. buvo pasirašyti Lietuvos konsulo Keiptaune Vlado Karolio Račkausko įgaliojimai Pietų Afrikos sąjungoje ir Pietų Vakarų Afrikoje, o taip pat, kad rugpjūčio 11 d. yra gautas Anglijos karaliaus pasirašytas ir antspauduotas įgaliojimas.
Po Lietuvos konsulo Račkausko grįžimo į Lietuvą, 1932 m. balandžio 26 d. Lietuvos vyriausybė paskyrė Švedijos vicekonsulą Pietų Afrikos sąjungoje Charlesą McGillivray Lietuvos garbės konsulu Johanesburge, o Pietų Afrikos generalgubernatorius tai patvirtino tų pačių metų gegužės 2 d. Iš aptiktų dokumentų paaiškėjo, kad Lietuvos garbės konsulas Pietų Afrikos sąjungoje Charlesas McGillivray informavo Pietų Afrikos sąjungos generalgubernatorių, kad pasikeitus Konstitucijai Lietuvoje, Lietuvos konsulatas Johanesburge nuo 1940 m. rugpjūčio 24 d. bus uždarytas, o konsulato skyrius Keiptaune bus uždarytas nuo 1941 m. sausio 1 d.
Štai tiek trumpai apie įvairius aptiktus dokumentus. Pavyko gauti kelių tūkstančių dokumentų kopijas, su kuriomis tyrėjai jau galės susipažinti 2023 m. pabaigoje. O dabar laukia Keiptauno miestas, kuriame dalyvausime Pietų Afrikos litvakų kongrese ir tyrinėsime Žydų muziejaus bei Kaplano žydų istorijos tyrimų centro archyvus.
Juozapas Blažiūnas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas
