Europarlamentarą, verslininką, politinį bei visuomenės veikėją Viktorą Uspaskich kalbina Rasa Pilvelytė Čemeškienė.
Su kokiais tikslais neseniai vykusiuose Vilniaus mero rinkimuose bandėte siekti mero posto bei kokia jūsų tolimesnė politinė karjera – antrą kartą į Europos Parlamentą?
Ar dalyvaujant EP veikloje atradote sau kitos patirties?
Mūsų programa nėra utopinė ir populistinė, kaip kiti išsireiškia. Aš matau, kad miestui reikia ūkiškesnio vadovo ir visa, kas buvo žadėta kitų kandidatų prieš praėjusius rinkimus ir nepadaryta, būtų įgyvendinta: geresnė susisiekimo sistema, tvarkingi kiemai, šiukšlių surinkimo, rūšiavimo ir utilizavimo sistema, kt. Būtų visiškai išspręsta vaikų darželių problema. Gėdinga, kuomet pati valdžia agituoja žmones daugiau auginti vaikų, bet elementaraus dalyko nesutvarko. Rinkimai jau baigėsi ir žmonės apsisprendė, todėl šiandien visi šie sprendimai priklausys nuo suformuotos valdžios, mes ten turim tik 10 % balsų, bet galiu jums pažadėti, dauguma mūsų programos nuostatų pateks į Vilniaus tarybos tribūną ir bus aptariamos.
Aišku, norėjosi įgyvendinti mūsų programos nuostatą – nemokamą viešąjį transportą. Ir tai yra ne tik ekonomika, kuri pasitvirtina iš kitų Europos miestų praktikos, bet tai ir ekologija, sveika aplinka, o aš esu sveikos, ekologiškos gyvensenos propaguotojas, man labai svarbu, kad miestiečiai galėtų prailginti savo gyvenimo trukmę ir jaustis sveiki.
Europoje yra apie 200 miestų, kuriuose nemokamas viešasis transportas. Pavyzdžiui, Taline, ši idėja įgyvendinta prieš 5 metus. Viešojo transporto populiarumas išaugo, sumažėjo spūstys ir triukšmas, sostinės oras tapo švaresnis. Negana to, iš šios reformos Talinas, atmetus išlaidas, papildomai uždirbo 20 mln. Eur.
Būtina įvesti nemokamus autobusų maršrutus tarp sostinės ir artimiausių rajonų, kad žmonėms, dirbantiems Vilniuje, nereikėtų naudoti savo transporto. Tai taip pat ekologija, būtų laisvesnės stovėjimo aikštelės sostinėje.
Miestas iš nemokamo transporto uždirbtų dėl to, kad visi norintys juo naudotis, turėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą Vilniuje, kad gautų vilniečio kortelę ir taip į miesto biudžetą „atneštų“ savo gyventojų pajamų mokestį.
Manau, kad naujai statomi dangoraižiai nors ir gražu, bet paprastiems žmonėms naudos neduoda. Juolab, jeigu jie statomi kaip Bankoke – šalia dangoraižio plyti lušnynas. Reikia kalbėti su žmonėmis ir siūlyti tokius variantus, kad būtų galima sutvarkyti lušnynus šalia dangoraižių, tada bus ir estetika. Reikia tvarkyti kiemus, vaikų žaidimų aikšteles, pagerinti buitį, teikti kokybiškas ir nebrangias komunalines paslaugas. Geriamasis vanduo turėtų būti tiekiamas tik švarus ir sveikas, prieinama kaina gyventojams. Miestą reikia padaryti patrauklų jaunimui, patogų garbaus amžiaus žmonėms. Tada padidės ir vilniečių atsakomybė ir meilė miestui, nes išaugs meilė jam. Nesvajokime apie kosmodromus, žmonėms nuo to gyvenimas negerėja.
Reikia ūkiško, su patirtimi žmogaus – toks aš ir esu.
Labai geras pavyzdys Kaune. Atėjo žmogus iš verslo srities, ir pajudėjo miesto reikalai. Aš taip pat sukūriau panašų verslą nuo nulio, kuris šiandien savo srityje pripažintas geriausiai valdomas Baltijos regione, lengvai praėjome visas krizes, tad turiu pakankamai patirties diversifikuoto ūkio valdyme. Ir, deja, kito panašaus kandidato nematau į Vilniaus mero postą. Čia taip pat reikia optimizuoti išlaidas, įplaukas, kadrų politiką, diversifikuoti paslaugų krepšelį, tai yra pasiūlyti naujų paslaugų.
Štai tokie yra mano tikslai, bet rinkėjai nusprendė kitaip, todėl mes bandysim R. Šimašiui padėti tai įgyvendinti.
Mano tolimesnė politinė karjera labai aiški: turiu partiją atvesti į nacionalinį parlamentą, o jeigu rinkėjas suteiks tiek balsų, kad galima būtų formuoti vyriausybę, tada mano aktyvus politinis gyvenimas dar pailgės, ir tikrai Lietuva pajus proveržį. Mano tikslas – Lietuva patraukliausių pasaulyje šalių penketuke, noriu Lietuvos žmones matyti laimingais, bet reikia žmonių pasitikėjimo mandato.
EP parlamentas nėra kažkokia svajonė, bet partijos lyderis privalo vesti partiją visuose rinkimuose, tą aš ir darau.
Europos Sąjungoje yra daug spręstinų su žmogaus teisėmis, migracijos politika susijusių klausimų. Problema yra ta, kad bendroje Europos Sąjungos rinkoje visos šalys dirba pagal savo taisykles, nėra bendrų. Viena iš didžiausių bėdų - vienodų rinkos sąlygų nebuvimas. Be to, kai kurie Europos Sąjungos lyderiai kuria militaristinę nuotaiką, tai pavojingas politinis žaidimas. Tik tuomet, kai Europos Sąjunga išspręs šiuos klausimus, ji galės pamokslauti trečiosioms šalims. Ties šitomis programinėmis nuostatomis aš dirbu EP.
Esate bene vienintelis politikas po Rolando Pakso, itin aršiai kritikuojamas bei ujamas. Kas padeda ištverti šiuos veiksmus ir kaip kovojate su neadekvačiais reiškiniais politinėje karjeroje?
Aš nesutinku su jūsų teiginiu. R. Paksas padarė klaidų, jį greitai suvalgė ir tuo baigėsi, o mane traiškė per visą mano politinę karjerą, ir pagal monitoringą kito tokio politiko kaip aš, kurį taip norėjo sužlugdyti ir nesugebėjo, nebuvo.
Kas man padeda? Stengiuosi neapleisti sveiko ir ekologiško gyvenimo būdo filosofijos, kurią apima mano dienos režimas, sveika mityba, sąmoninga savo minčių kontrolė bei dvasinis augimas ir tobulėjimas.
Didelė šios filosofijos dalis – ekologiškas požiūris į gyvenimą. Tai reiškia, kad mums reikėtų nešiukšlinti ne tik gatvėje, kieme ar gamtoje, bet ir mus supančių žmonių smegenyse. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vis mažiau energijos skiriama empatijai, o Lietuva pagal Mičigano valstijos universiteto atliktą tyrimą užimą paskutinę 63 vietą iš tirtų šalių pagal empatiją – atjautą kitam žmogui. Pas mus, Lietuvoje, vyrauja siaubinga netolerancija, nesusikalbėjimas tarpusavyje, šis požiūris yra ypatingai aktualus. Ir tenka apgailestauti, jog tokį požiūrį visuomenei skiepija mūsų Prezidentė, konservatoriai ir kiti politikai, labai smarkiai prisideda žurnalistai – skaldyk ir valdyk. Siekiu gyventi taip, kad neturėčiau priešų, spinduliuočiau sveiką ir harmoningą energiją bei laimę.
Esate žymi asmenybė Lietuvoje, sukūrėte savo veiklą, darbo vietų. Ar ketinate vystyti bei tobulinti dalykinius ryšius, neignoruojant Rusijos rinkos, kurios paklausa padėtų išspręsti Lietuvos ekonomikos kritinę padėtį?
Na, dabar aš neturiu tam svertų įtakoti užsienio politiką, bet esu tikras, kad mes turim ieškoti pragmatiškų sąlyčio taškų su Rusija, aišku ne mūsų nepriklausomybės sąskaita.
Kaip žinia, ES suteikia Lietuvai kreditų, kurių net nesugebame pilnai įsisavinti. Kokia yra jūsų pozicija šiuo klausimu ir kaip būtų galima ją išspręsti?
Jeigu kalbama apie struktūrinius, sanglaudos fondus, išmokas ir tiesioginę paramą verslui, tai Lietuva pakankamai neblogai jas įsisavino, kitas dalykas – ar efektyviai? Ne, nelabai. Aš išspręsčiau daug efektyviau, ir tai įrodžiau savo versle. Gautas paramas mano verslui jau grąžinau 10 kartų daugiau, ir sukūriau apie milijardą eurų BVP, tai yra įnešiau į Lietuvos ūkį. Aš manau, tai yra labai efektyviai išnaudoti pinigai.
Matyt, dar nepamiršote, kaip su Jumis pasielgė Lietuvos teisėsaugininkai, pasitelkę įvairius metodus, rinko informaciją apie Jūsų partijos veiklą ir net nevengė imituoti įsilaužimus ir grobti kompiuterius. Jeigu užimtumėte aukštą postą, ar mėgintumėte siūlyti keisti Policijos ir prokuratūros veiklos įstatymus?
Visko buvo, visaip norėjo užkasti, sulyginti su žeme, bet mes atlaikėm, ir einam į priekį. Policijos metodus keisti? Aš jau minėjau, kad mūsų Darbo partijos programoje yra siekti vienodos ES teisinės įstatyminės bazės, žmogaus teisių, socialinių garantijų ir t.t. Tada bus europietiška priežiūra, ir bus daugiau teisių.
Sukūrėte savo veiklą 90-aisiais. Kada buvo lengviau ją vystyti – tada, kai buvo stiprūs ryšiai su Rusija, ar dabar, kai Lietuva virto mažute rinka su nemokiais gyventojais?
Man asmeniškai didelio skirtumo nėra, mano verslas vystomas maisto pramonės srityje, ir mano produkcijos kokybė virš Europos standarto vidurkio, o tai reiškia ir kainos didesnės, todėl mes ir geriausiais laikais, kai buvo pakankamai geri santykiai su Rusija, praktiškai nedirbom, todėl visi embargai mūsų verslo nepalietė, gal net atvirkščiai, tai mums padėjo.
Dauguma politikų žada aukso kalnus rinkėjams, o gavę postus pamiršta pažadus, kai tik pamato, koks skurdus biudžetas. Ar įmanoma tesėti pažadus?
Aš visus savo pažadus ištesiu pagal man suteiktas galias. Kaip jūs žinot, aš niekada nebuvau premjeru, o tai 99% valdžios koncentracijos. Bet kažkodėl kuriama opinija, kad priklauso nuo Uspaskich, bet visus 30 nepriklausomybės metų šitą valdžią pamainomis savo rankose turėjo konservatoriai ir socdemai. Pirmą kartą turi valstiečiai, todėl šituos klausimus užduokit jiems.
Visiems žinomas Lietuvos politikas kviečia migrantus grįžti namo, tačiau nieko nedaro, kad čia gyvenantys žmonės galėtų gauti vertas jų darbo algas, pensijas ir stipendijas. Kaip Jūs spręstumėte šia problemą?
Deja, tenka pripažinti, kad ir dabartinė valstiečių valdžia žmones nuvils, nes jų darbotvarkėje nėra jokios valstybės lygio strategijos, kuri galėtų pakelti ekonomiką ir sukurti galimybę išnaudoti Lietuvos potencialą – tas savybes ir tuos privalumus, kuriais labiausiai pasižymi mūsų žmonės.
O kai kurios mūsų valstybės įstatyminės sąlygos yra tokios bukos, kad apie kokį nors šalies vystymąsi ir konkurencingumą Europos rinkoje net negali būti kalbos. Ir murgdosi tokiose sąlygose Lietuvėlė, varydama darbščiausius savo žmones iš gimtosios šalies.
Tačiau aš esu įsitikinęs – mūsų šalis gali padaryti didelį ir staigų proveržį, jeigu bus įgyvendintos šios sąlygos:
- Nustatyta strateginė šalies sritis, kryptis, ar sfera – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ką šiuo metu geriausiai sugeba mūsų žmones. Tai yra lengvoji ir maisto pramonės. Ką jau ką, o gaminti skanų maistą mūsų žmonės tikrai sugeba.
Niekas nesiginčija – reikia vystyti ir aukštųjų technologijų, finansų sritis, startuolių programas ir panašiai, bet reikia suvokti, kad mes tikrai šiuo metu nenukonkuruosim Silicijos slėnio ir panašių platformų.
- Šiai strateginei sričiai reikia sukurti ypatingas, geresnes nei aplinkinėse valstybėse, sąlygas. Tam yra dvi priežastys. Pirma, tai yra strateginė sritis ir į ją reikia pritraukti daugiau investuotojų. Antra – dėl to, kad ši sritis konkuruoja bendroje Europos Sąjungos rinkoje su analogiškomis įmonėmis.
Skaičiuojant labai paviršutiniškai – pagal tai, kiek per artimiausius dvejus metus numatyta investuoti į panašią pramonę aplinkinėse valstybėse, nukreipus į mūsų valstybę tik 3 procentus šių investicijų, pas mus investicijos į maisto ir lengvąją pramonę padidėtų nuo 10 iki 15 kartų, nes verslas eina ten, kur yra geresnė grąža ir trumpesnis investicijų atsipirkimo laikotarpis. Bet tam reikia ypatingų, geresnių nei aplinkinėse valstybėse, sąlygų. Kaip ir bet kokia namų šeimininkė sodins sėklas į tą dirvą, kuri duoda geresnį derlių, nei akmenuotas ar smėliuotas žemės plotas.
Ar išgirdote? Tik 3 procentai iš kitose, aplinkinėse valstybėse numatytų investicijų, nukreiptų į mūsų šalį, padidintų investicijų į šitą sritį mūsų šalyje iki 15 kartų!
Šioms investicijoms prireiks apie 200 000 darbuotojų, kurių šiandien nėra mūsų valstybėje, nes visi jie išvaryti iš Lietuvos. Dėl tokio darbuotojų deficito atlyginimai šiose sferose pakils nuo 1 500 iki 2 000 ir daugiau eurų. Neišvengiamai iš emigracijos grįš Lietuvos žmonės, nes gyventi ir dirbti Tėvynėje bus naudingiau ir maloniau. Pagal skaičiavimus, nuo tos dienos, kai bus sutvarkytos šitos sąlygos, per pirmus 2 metus į Lietuvą grįš apie 180 000 žmonių. Jeigu tokia tendencija išsilaikys, per 10 metų į šalį grįš didžioji dalis Lietuvos žmonių, emigravusių į kitas šalis.
Tai yra įmanoma, tačiau kelia didžiulių abejonių, ar dėl bukumo mūsų valdžioje bus sugebėta tai padaryti.
- Būtina ištaisyti visiškai beprotišką ir neišmanėlišką įstatymą, ribojantį koncentraciją mūsų Lietuvos gamintojams (šitą pataisą aš siūliau dar 2003 metais). Tam, kad jie taptų konkurencingi kitų ES šalių įmonių atžvilgiu. Nes, įstoję į ES, tapome bendros rinkos dalimi ir prekės be jokių apribojimų gali keliauti po visą ES. Todėl šių prekių gamintojams koncentracijos mąstai neturi būti ribojami pagal valstybės dydį. Kaip pavyzdys – Vokietijos ar Lenkijos įmonėms suteikta teisė būti 10–20 kartų didesnėmis, nei analogiškoms Lietuvos įmonėms.
Būtų įdomu išgirsti atsakymą – kaip galima konkuruoti toje pačioje ES rinkoje būnant 20 kartų mažesne Lietuvos įmone? Tą patį atsakymą norisi išgirsti iš Konkurencijos tarybos, kuri uoliai stebi šiuos procesus. Ir klausimas, kam ta tarnyba tarnauja – Lietuvos įmonių ir žmonių, ar Vokietijos ir Lenkijos įmonių labui?
Todėl visi plepalai, kad valdžia kuria konkurencingą Lietuvos ekonomiką ES rinkoje, tačiau tuo pačiu riboja gamybinių įmonių dydį, yra tik miglos pūtimas į akis ir savęs apgaudinėjimas.
Ir visa tai vyksta ne dėl siekio pakenkti, o dėl visiško valdžios neišmanymo.
Ir toks kvailumas mūsuose yra tiesiog sveikintinas dalykas. Nes tokią ir panašią valdžią jau 30-tus metus renka ir palaiko žurnalistai bei rinkėjai.
Žinau, kad po šio straipsnio atsiras įvairaus plauko pseudoekonomistų ir komentatorių, kurie šiaip nesuvokia apie ką čia kalbama, todėl noriu pabrėžti, kad kalbu tik apie tas sferas ir įmones, kurių prekės konkuruoja bendroje ES rinkoje, apie prekes, kurios konkuruoja mūsų Lietuvos vidaus rinkoje su analogiškomis importinėmis prekėmis, kurias lengva pamatyti prekystaliuose ir atskirti. Šitas pasiūlymas neliečia nei prekybos, nei statybos, nei paslaugas teikiančių įmonių, nes jos nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu.
Čia yra idėjos esmė, kurios dėka galima sureguliuoti – kokiai sferai reikia panaikinti koncentracijos apribojimą, t.y. leisti įmonėms augti ir būti nemažesnėms nei Vokietijos ar Lenkijos įmonės, tapti konkurencingoms jų atžvilgiu ir taip padėti mūsų nacionaliniam gamintojui. O kokiai gal net sumažinti, kad konkurencija padidėtų.
- Jeigu norim, kad vystytųsi regionai, kito vaisto nėra, kaip tik:
- a)sutvarkyti diferencijuotą mokestinę prievolę;
- b)sukurti sąlygas vietos administracijoms, kad jos, kartu su verslu, diegtų pilnai savivaldybių finansuojamus projektus arba būtų bankų kreditavimo garantais. Po veiklos pradžios tokių įmonių administravimas turi būti perduotas verslui su išpirkimo teise be jokių papildomų išlaidų. Esu įsitikinęs, kad taip paspartės regionų vystymasis, bus garantuotas žmonių užimtumas ir jie mažiau bėgs iš regionų.
Apie visus aukščiau išvardintus punktus kalbu kaip žmogus iš verslo, kuris, kaip ir užsienio šalių investuotojai, dairėsi, kur yra trumpesnis atsipirkimo laikotarpis, kad greičiau grįžtų įdėtas kapitalas. Todėl iki paskutinio cento investuosiu čia, Lietuvoje – ir ne dideliuose miestuose, o provincijoje, regionuose – jei tik atsiras tokios sąlygos mūsų valstybėje. Taip darys ir kiti.
Kas nors būtinai pasakys: „o kodėl to nepadarei, kai buvai valdžioje?“
Ogi todėl, kad rinkėjai nesuteikė man absoliučios daugumos, kad galėčiau priimti tokius įstatymus, nes vadžioje visus 30 metų buvo socialkonservatoriai. Bet šitos idėjos buvo ir 2008, ir 2012 metų Darbo partijos rinkimų programose. O pirmą kartą šitą idėją aš pasiūliau dar 2003 metais, prieš stojant į ES, nes jau tada supratau, kad turim sukurti konkurencingas sąlygas mūsų gamybos įmonėms. Taip būtų užtikrinti ir didesni atlyginimai, ir žmonės neemigruotų. Bet mane apšmeižė, apkvailino, o rezultatas – milijonas išvarytų iš Lietuvos žmonių.
- Priimti Grįžtančiųjų iš emigracijos Lietuvos žmonių įstatymą, padedantį adaptuotis, integruotis į Lietuvos darbo rinką.
- Užtenka žaisti su visokiomis populistinėmis švietimo reformomis. Švietimas dabartinėje technologinio progreso civilizacijoje turi atlikti kitą vaidmenį. Ne mokytojas ir mokinys, o mokinys ir pagalbininkas.
Pagalbininkas turi pagelbėti, išmokyti efektyviai naudotis prieinama informacija. Nes šiandien bet kas gali surasti daug daugiau žinių, nei gali duoti visi kartu kokios nors mokyklos dėstytojai. O mokytojai šiandien turi padėti iš milžiniško srauto atrinkti tinkamą pagal vertybę informaciją ir išmokyti ja pasinaudoti. Šiandien nereikia mokyti, kaip nueiti iš punkto „a“ į punktą „b“, o įdiegti motyvaciją – dėl ko ten reikia eiti. Aišku, tai turi būti po to, kai žmogus praeis bendrą išsilavinimo programą.
Yra pasiūlymų ir sveikatos, socialinės, kultūros, užsienio politikos srityse, bet apie tai jau kitame straipsnyje, kad nevarginčiau jūsų ilgu tekstu.
Ar manote, kad atkūrus ekonominius bei politinius santykius su Rusija, ženkliai pagerėtų Lietuvos gyvenimas?
Ką jūs, vis Rusija, Rusija? Taip galima daug daugiau padaryti, bet mes turim potencialą dirbti ir ES sąjungos rinkoje, tik reikia ankščiau minėtus programinius punktus įgyvendinti, ir bus viskas tvarkoje.
Priminkite skaitytojams, iš kur esate kilęs ir kokia yra Jūsų šeimyninė padėtis?
Aš gimiau ir išaugau šiaurėje tremtinių miestelyje, 5 vaikų šeimoje, šeima jautė didelį nepriteklių, bet nieko, išgyvenom, ir nesupykom ant viso pasaulio. Visko teko siekti savo rankomis ir galva. Šiandien turiu savo vaikus, kuriuos labai myliu, džiaugiuosi jų pasiekimais, taip pat turiu anūkę. Esu laimingas žmogus.
Ką palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?
Gyventi reikia proaktyvų gyvenimą, nesižvalgyti į praeitį, nes tokiu būdu praeitį persikelsi į dabartį ir ateitį. Neieškokite ten herojų, nesistenkite būti panašiu į kitus, gyvenkite savo gyvenimą. Kultivuokite kūrybiškas mintis, spinduliuokite pozityvumu, ir pasaulis atsilieps tuo pačiu.
Dėkoju už pokalbį.
Rasa Pilvelytė Čemeškienė
