obe[/caption]
obe[/caption]
obe[/caption]
Kai vyras pranešė, kad darbo reikalais dviem savaitėms išvyksta į Šanchajų – ir dar šventiniu laikotarpiu – aš iš karto pasakiau: „Viena per šventes namuose neliksiu!“ Taip mes pradėjome energingą skubios vizos man tvarkymo bei bilietų į tą patį reisą, kuriuo turėjo skristi mano vyras, pirkimo kampaniją.
Kaip ir buvo galima tikėtis, atvykus į „Rytų Paryžių“, vyras iš karto pasinėrė į darbus: kėlėsi septintą valandą ryto, gestais aiškino viešbučio restorano virėjams, kad ryžių sriubos ir sojų pieno išrūgų nevalgys, ir visai dienai išvyko į gamyklą.
Man miestą tyrinėti teko vienai. Žiūrėdama pro langą iš dešimtojo viešbučio aukšto, stebėjau nenutrūkstantį automobilių ir autobusų srautą aštuonių eismo juostų gatvėje, šaligatvius tirštai užpildančias pėsčiųjų minias ir tarp jų laviruojančius motociklininkus ir dviratininkus. Tolumoje, už daugiaaukščių namų stogų, stūksojo dangų remiantys naujo Pudong rajono bokštai. Šis rajonas buvo pastatytas per pastaruosius 30 metų, vietoje anksčiau ten buvusių žemės ūkio paskirties teritorijų, sekant Manhatano pavyzdžiu.
Mūsų viešbutis buvo pačiame Pudongo pakraštyje, netoli nuo gamyklos, kurioje dirbo mano vyras, tačiau toli nuo viso kito. Man teko išstudijuoti 16 linijų Šanchajaus metro kryptis ir svarbiausių lankytinų objektų vietas. Net ir turistinėse vietose visi ženklai buvo kinų kalba, o gatvėse žmonės tiesiog išsigąsta, jei į juos kreipiamasi ne kiniškai. Man teko du kartus pereiti futbolo aikštės dydžio aikštę, tik tam, kad įsitikinčiau, jog nuėjau ne į tą pusę. Šį gėdingą nuotykį patyriau prie Kinijos dailės muziejaus, kurį turėjau atpažinti iš raudonų daugiaaukštės jo konstrukcijos sijų. Išlindusi iš metro stoties, nepamačiau nieko panašaus į tai, ką mačiau kelionių gido paveikslėlyje. Bandant apeiti, regis, begalinę milžinišką tvorą, man toptelėjo pakelti galvą aukštyn – tada aukštai aukštai, kažkur visai prie debesų, išvydau pirmąją raudonų sijų, sudarančių unikalų pastato dizainą, pakopą.
Pasirodo, prie pat muziejaus aš buvau vos išėjusi iš metro stoties, tiesiog kaip skruzdė keliavau išilgai jo sienos... Man liko tik sugrįžti porą šimtų metrų iki įėjimo į pastatą. Po tokių išbandymų nusprendžiau pasidomėti mieste organizuojamomis ekskursijomis pėsčiomis.
Su Newman Tours aš patraukiau į Public French Concession Tour po plataniniais klevais apsodintas buvusios prancūzų teritorijos gatves. Ši teritorija atsirado tuo pat metu, kaip ir britaniškoji, kaip pergalių Opiumo karuose rezultatas. Prancūziškoji teritorija gyvavo 1849-1943 metais ir visą tą laiką nepaliaujamai plėtėsi. Intensyviausias architektūrinis ir komercinis žydėjimas vyko 1920-1940 metais. Po 1917-ųjų Spalio revoliucijos čia atsirado tūkstančiai žydų, o 30-ųjų pabaigoje į šį rajoną persikėlė daugybė iš nacistinės Europos sprunkančių žydų.
Didžiuliai viešbučiai, daugiabučiai namai ir kino teatrai prancūziškojoje teritorijoje iki šiol išsaugojo Art Deco stiliaus interjerą ir eksterjerą.
Ekskursijos vadovas Daniel Newman mūsų grupę sutiko prie pat metro ir pavedžiojo po didžiulį, tankiai apgyvendintą rajoną, kuriame šiandien klesti firminės parduotuvės, restoranai ir naktiniai klubai.
Šios nepaprastai smagios ekskursijos metu mes aplankėme kelis buvusios Victor Sassoon viešbučių imperijos viešbučius, išgirdome pasakojimus apie 4 dešimtmečio kino žvaigždžių gyvenimus ir pasivaikščiojome po parką. Čia senjorai žaidė šachmatais, užsiiminėjo tai chi ir vandeniu dailiai rašė hieroglifus ant asfalto, kurie čia pat išdžiūdavo, susirinkusiai smalsuolių miniai vos spėjant juos perskaityti.
Patenkinta šiuo puikiu pasivaikščiojimu po Šanchajų, rytojui užsiregistravau į kitą šio ekskursijų tinklo išvyką su UnTour Shanghai Food Tours. Ekskursija vadinosi Hands-on Dumpling Delights, o ją vedė Šanchajaus koldūnų žinovas Kyle Long.
Jis iš anksto perspėjo, kad nepusryčiautume ir nevėluotume atvykti į susitikimo vietą. Viešbučio darbuotojų paprašiau iškviesti man taksi ir paklausiau, kiek laiko užtruks kelionė. „14 minučių“, šypsodamasis atsakė balta uniforma vilkintis klerkas.
Pažiūrėjau į laikrodį. Iki ekskursijos pradžios buvo likusi valanda, tačiau aš nusprendžiau atvykti anksčiau ir dar pasivaikščioti savarankiškai.
Po 50 minučių prirūkytame taksi, suprasdama, kad galiu pavėluoti, kreipiausi į telefonu kalbantį vairuotoją.
Jis gestu parodė, kad nesupranta.
Pabeldžiau per laikrodžio ciferblatą ir pirštu pabaksnojau į mūsų kelionės kryptį. Jis pirštu bakstelėjo į šoninį automobilio langą, už kurio vos vos judėjo automobiliai. Aš išsitraukiau segtuvą su adresu, kad įsitikinčiau, jog vairuotojas žino, kur mes važiuojame. Tą pačią akimirką jis nutraukė visą kelią besitęsusį telefoninį pokalbį ir įsispoksojo į mano segtuvą. Jis buvo raudonas.
Aš taip niekada ir nesužinosiu, kas nutiko, tačiau pamatęs mano rankose raudoną aplanką, jis metė telefoną, praktiškai vienu manevru pervažiavo per keturias automobilių pilnas juostas į greitąją juostą ir laiku pristatė mane į ekskursijos vietą.
O tada prasidėjo koldūnų šventė: mes juos valgėme stovėdami prie atvirų parduotuvėlės su ugnimi alsuojančia apvalia krosnimi durų; miniatiūriniame valgomajame su trimis staliukais, kur koldūnai buvo lipdomi ir verdami tiesiai mums prieš akis, ir antrajame perpildytos kavinės aukšte – jis yra naudojamas kaip sandėliukas, tačiau čia mums pristatė dubenį garuojančių gardžių koldūnų su mėsos įdaru, skęstančių sojos padaže su imbiero drožlėmis.
Ekskursijos pabaigoje dalyvavome Chinese Cooking Workshop, kur patyrusi virėja mokė mus pačius pasigaminti kiniškus koldūnus.
Pati to nesitikėdama, užmaišiau tinkamos konsistencijos tešlą, tvarkingai įdariau ją mėsos faršu su svogūnais, sulipinau penkis idealios formos ir vienodo dydžio koldūnus, kuriuos paskui pagal tikslias mūsų mokytojos instrukcijas – ir jos akylai prižiūrima – išviriau garuose. Koldūnai išėjo puikūs, tiesiog man jau nė vienas nebetilpo po mūsų rytinės puotos pasaulio koldūnų sostinės gatvėse!
Ema Krasov, Jurijaus Krasovo nuotraukos
