Jungtinės Valstijos ką tik patyrė antrą pagal dydį banko žlugimą savo istorijoje. Šį kartą auka tapo ne kas kitas, o Silicon Valley Bank, iš kurio iždo per vieną dieną klientai atsiėmė apie $42 milijardus. Šio šokiruojančio kracho sukelta banga nuvilnijo per visą finansų pasaulį, todėl daugeliui iškilo klausimas – kas yra šioji institucija ir kas nulėmė jos žlugimą.
SVB ilgą laiką buvo laikomas startuolių ir rizikos kapitalo bendruomenių finansiniu numylėtiniu. Keturis dešimtmečius telkęs dėmesį į specializuotų paslaugų teikimą šioms nišinėms pramonės šakoms, bankas sukūrė lojalių klientų bazę ir tapo svarbiausiu kiekvieno save gerbiančio entreprenerio banku. Banko ir jo klientų ryšiai buvo stiprūs, paremti ilgalaikiu abipusiu pasitikėjimu ir pagarba. Startuolius į banką viliojo galimybė prieiti prie didžiulio išteklių ir ryšių tinklo, galinčio padėti jiems pasiekti dar didesnę sėkmę.
Pasitikėjimas šiuo banku buvo toks stiprus, kad stulbinantys 89 % indėlių buvo neapdrausti, nes Federalinė indėlių draudimo korporacija (FDIC) vienam sąskaitos turėtojui padengia tik iki $250 tūkstančių – tai reiškia, kad startuoliai taip pasitikėjo SVB, kad jie rizikavo visais savo pinigais, kad jame galėtų laikyti dideles kapitalo sumas. Remiantis iš „Forbes“ paimtais duomenimis, siekiant parodyti, koks neįtikėtinas yra šis skaičius, atmetant du jau nebeegzistuojančius bankus – SVB ir Signature – vidutinis neapdraustų indėlių skaičius tarp 13 labiausiai neapdraustų bankų yra apie 49 %.
Masinis indėlių atsiėmimas, su kuriuo dažniausiai yra susiję dauguma bankų žlugimų, pasireiškia tada, kai indėlininkai atsiima daugiau pinigų nei bankas tuo metu turi. Taip nutinka todėl, kad bankai neprivalo laikyti visų 100 % indėlių savo rezerve. Tiesą sakant, pastaraisiais metais bankų, kurie patenka po tuo pačiu skėčiu kaip ir SVB, rezerve laikomų lėšų procentas sumažėjo nuo maždaug 10 % iki pribloškiančio 0 %. Federalinis rezervų bankas „skatina“ bankus turėti daugiau atsargų, suteikdamas didesnes palūkanas rezervinėms lėšoms, bet teisiškai neįpareigoja to daryti. Tuo tarpu dideliems tarptautiniams bankams taikomi skirtingi tarptautinių reguliuotojų nustatyti privalomųjų atsargų reikalavimai (SVB nebuvo tarp tų, kurie privalo laikytis šių taisyklių).
Tačiau masinis indėlių atsiėmimas nebuvo žlugimo pradžia. Greičiau, tai buvo indėlininkų nepasitikėjimą išprovokavusių įvykių kulminacija. Susiklosčiusią situaciją pastaraisiais metais provokuoja agresyvi Federalinio rezervų banko palūkanų normų politika. Sumažėjus palūkanų normoms, investuotojai ieškojo didesnio pajamingumo obligacijų, todėl SVB pasiliko su daug mažo pajamingumo obligacijų. Bankas nusprendė pastarąsias parduoti už $21 milijardą, prisiimdamas $1,8 milijardo nuostolį. Tada bankas viešai paskelbė apie planą surinkti $2,25 milijardo, išleidžiant naujas akcijų dalis, o tai paskatino neregėto masto masinį indėlių atsiėmimą.
Nuopolis buvo greitas ir negailestingas, mat didžiosios rizikos kapitalo įmonės, daugiau nei keturis dešimtmečius buvusios lojaliai banko partneriais, atsuko nugarą savo kadaise patikimam sąjungininkui. Beširdišku ir godžiu žingsniu jie paskatino kitas įmones išimti savo lėšas iš SVB ir tai sukėlė mūsų jau matytą masinį indėlių atsiėmimą, kuris be nuostolių baigėsi tik patiems pirmiesiems, o visi kiti liko laižytis žaizdų.
Svarbu pripažinti, kad SVB žlugimo pasekmės neapsiribojo tik dideliais startuoliais. Taip pat nukentėjo smulkaus verslo savininkai, kurių daugelis sunkiai verčiasi dirbdami paprastus darbus. Šie verslininkai savo sunkiai uždirbtus pinigus įdėjo į banką, tikėdamiesi užsitikrinti šviesesnę ateitį sau ir savo šeimoms. Taip pat nukentėjo ir pirmuosius žingsnius žengiantys startuoliai, taip ir nespėję paleisti į rinką novatoriškų produktų ir paslaugų, galėjusių palengvinti daugelio žmonių gyvenimus. Dideles kapitalo sumas SVB laikė ir jau žinomos įmonės, tokios kaip vaizdo transliacijų milžinė „Roku“ ir didžiausia ir patikimiausia pasaulyje stabili kriptovaliuta „Circle“.
Akivaizdu, kad reikia imtis priemonių, kad panaši nelaimė nepasikartotų ateityje. Labai svarbu, kad bankai būtų atskaitingi ir skatinami teikti pirmenybę mokumui, suteikiant daugiau užtikrintumo investuotojams. Vyriausybės atsakas į šią situaciją ir 2008 m. finansų krizę atskleidė, kad nepaisant banko dydžio, kai dedate indėlį, tai nėra indėlis, o vyriausybės apdrausta paskola bankui, kurią šis savo ruožtu naudos rizikingoms skolinimo praktikoms.
