Kovo mėnesio pradžia vėl mums priartina šv. Kazimierą, mūsų tautos šventąjį, Lietuvos globėją. Dvasinis ryšys su juo išlieka gyvas, šiandien jis taip pat gali labai aktualiai į mus prabilti. Juk „šventieji gyvi ne istorijos puslapiuose. Jie gyvi kaip dvasiniai žmonių ir tautų palydovai: apie juos galima ne tik skaityti. Į juos galima kreiptis ir būti išgirstam.“
Gyvą dvasinį ryšį su Lietuvos globėju šv. Kazimieru jaučiame ne tik Vilniuje, kur jis gyveno karališkuose rūmuose, lankėsi ir meldėsi katedroje, o paskui prie jo karsto rinkosi tūkstančiai paprastų tikinčiųjų. Šv. Kazimieras pamažu tapo artimas visiems Lietuvos tikintiesiems, jo paveikslą, statulėlę galima rasti daugelyje bažnyčių, jis yra ir Panevėžio vyskupijos dangiškasis Globėjas. Šv. Kazimierą gerbia visi Lietuvos katalikai. XIX a. išvykę uždarbiauti į Ameriką, kūrė jo vardo organizacijas, parapijas, mokyklas. Šis šventasis to meto išeiviams tapo reikšminga jungtimi su savo šalimi, o Lietuvoje gyvenantiems žmonėms liko svarbus krikščioniško gyvenimo pavyzdys.
Pirmąjį kovo sekmadienį, Lietuvos vyskupų konferencijos sprendimu, esame kviečiami bendrai maldai už lietuvius visame pasaulyje. Malda – tai nematomos, bet stiprios gijos, jungiančios mūsų tautos žmones. Juk kiek motinų ir tėvų jau meldžiasi už savo vaikus, išvykusius dirbti ar gyventi į kitus kraštus. Kiek daug tų, kurie dabar yra toli nuo Tėvynės, prisimena maldoje savo tėvus, artimuosius, bičiulius. Šiandien tai įvardijame ir melsdamiesi garsiai išreiškiame tai, kas jau nuolat vyksta. Vienas nuo kito aplinkybių atskirti žmonės gali geriausiai paliudyti, kaip svarbi yra šeima ir kaip svarbu ją išlaikyti. Tai skatina šiandien ypatingai melstis ir už šeimas. Taigi visi kartu pažvelkime į šv. Kazimierą.
Šv. Kazimieras — Lietuvos Globėjas, gyvenęs 1458—1484 m., plačiai žinomas ir gerbiamas šventasis, kurio žemiškieji palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Šv. Kazimieras buvo išsilavinęs, išmintingas žmogus, prabangos ir malonumų aplinkoje išdrįsęs drąsiai, atvirai irtis prieš visuotinę nuomonę, aktyviai ir nedviprasmiškai pasirinkti krikščioniškas vertybes: tikėjimą, maldą, rūpestį vargšais, ištikimybę, skaistumą, saiką. Daugybė jaunų žmonių šio šventojo gyvenime atpažįsta norą eiti prieš srovę, nesitaikstyti su neteisybe, melu, rinktis tai, kas tikra, amžina.
Šv. Kazimiero gyvenimas ir jo relikvijų istorija primena daugelio mūsų krašto žmonių dalią: lydimas nesėkmių kovose, nesuprastas bendradarbių, toks vienišas, sergantis, bet nepalūžęs, net ir po mirties slapstytas nuo svetimšalių, mylimas, bet neretai ir užmirštamas, nepaliauja buvęs mūsų gyvenimo dalininku. Šis šventasis visais istorijos laikotarpiais buvo ženklas ir nuolatinis kvietimas nesitaikstyti su įvairius pavidalus atrandančiu blogiu, rinktis tai, kas teikia tikros laimės skonį.
Mus pasiekę 1501 m. dokumentai paliudija, kad jau nuo pat karalaičio Kazimiero palaidojimo prie jo kapo buvo išklausomos tikinčiųjų maldos ir vyko stebuklai. 1516–1517 m. popiežių Leoną X pasiekė visas pluoštas prašymų paskelbti Kazimierą šventuoju.
Pirmiausia popiežius pasirūpino Kazimiero gyvenimo tyrimu. Surinkti žinias buvo pavesta vyskupui italui benediktinui Zakarijui Ferrerui. 1502 m. rugsėjo mėn. jis atvyko į Vilnių ir apklausęs liudininkus sukaupė duomenis apie šventojo gyvenimą, aprašė su juo siejamą stebuklingą Polocko apgynimą 1518 m., kitus stebuklus ir tyrimo medžiagą išsiuntė į Romą. 1521 m. Krokuvoje išleido trumpą šv. Kazimiero biografiją.
Popiežius Leonas X mirė tais pačiais metais, todėl nespėjo Kazimierą paskelbti šventuoju. Vilniuje žmonės ir toliau lankė Kazimiero kapą, meldėsi prie jo ir prašė užtarimo, taigi buvo tikri karalaičio šventumu.
Oficialiu Kazimiero šventumo pripažinimu ir jo kulto sutvarkymu pasirūpino Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina 1602 m. į Romą pasiųsdamas katedros kanauninką Grigalių Sventickį.
1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII savo breve leido švęsti šv. Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje ir patvirtino šventajam skirtus liturginius tekstus. 1603 m. į Lietuvą sugrįžęs kanauninkas Sventickis parvežė popiežiaus raštą ir raudono aksomo vėliavą su Kazimiero paveikslu.
1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje įvyko didelės iškilmės jau oficialaus šventojo Kazimiero garbei. Iškilminga ir džiugi procesija, kurioje dalyvavo beveik visas miestas, iš šv. Stepono bažnyčios per Rūdininkų vartus į katedrą nešė šv. Kazimiero vėliavą. Šventės metu taip pat buvo padėtas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčiai.
Šventojo kūnas 1636 m. buvo perkeltas į Vilniaus katedroje pastatytą barokinę koplyčią.
Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais leido Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šv. Kazimiero šventę švęsti tokiu būdu, kaip buvo įprasta valstybių globėjų šventėse.
1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskelbė „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą“.
1953 m. uždarius Vilniaus katedrą, šventojo kūnas buvo išneštas į Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią ir grąžintas tik 1989 m.
Dėl išspausdintų šv. Kazimiero gyvenimo aprašymų ir per jį gerbusius vienuolius šv. Kazimiero kultas pasklido po visą pasaulį: Kalabriją ir Toskaną Italijoje, Vokietiją, Belgiją. Venesueloje yra San Casimiro miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija.
Lietuvoje pastatyta 15 šv. Kazimiero vardo bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. Į Ameriką šventojo gerbimą nusivežė ir plačiai paskleidė emigrantai iš Lietuvos ir Lenkijos, ten įsteigta jo vardo moterų vienuolija. Šv. Kazimiero atminimas pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo statulų ir paveikslų randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Dažniausiai jis vaizduojamas su kryžiumi ir trižiede lelija rankose.
Kreipiamės į šv. Kazimierą, tikėdamiesi būsią išgirsti, kaip ir visi žmonės per penkis šimtmečius, praėjusius nuo šventojo gyvenimo. Per tą laiką daug kas įvyko, daug kas pasikeitė. Savaip gyveno, savi rūpesčiai buvo aktualūs XVI a. žmonėms, kiti – XIX, dar kiti XXI. Nenuostabu, kad kiekvienoje epochoje į šv. Kazimierą buvo žvelgiama kiek kitaip, ko kito buvo laukiama iš jo ir skirtingą vietą jis užėmė tikinčiųjų gyvenime bei pamaldume. Tie skirtingi žvilgsniai neprieštarauja vienas kitam, o vienas kitą papildo. Panašiai kaip šventovės fotografija iš įvairių pusių ar įvairių jos dalių vaizdai, atskleidžia vis kitokį jos grožį ir turtingumą.
Džiaugiamės, kad ir šiandien galime drąsiai šauktis šv. Kazimiero užtarimo. Šauktis globos šių dienų pasaulyje. Šauktis taikos, kai aplinkui skamba ginklai. Šv. Kazimieras klausydamas šv. Rašto žodžių, giliai širdyje priėmė Gerąją Naujieną. Jo biografas rašė: „Norėjo verčiau būti tarp romiųjų ir turinčiųjų vargdienio dvasią, kurių yra Dangaus Karalystė, negu tarp šio pasaulio galingųjų. Nesiekė valdžios, kad siela nebūtų sužeista turtų dygliais, kuriuos mūsų Viešpats Jėzus Kristus vadino erškėčiais, ir nebūtų suteptas žemiškųjų daiktų užkratu“.
Šv. Kazimieras siūlo mums būdą, laikyseną priimti gyvenimą, kurio centre yra Dievas. Tokio Kazimiero nesuprato bendraamžiai, toks jis neretai nesuprantamas ir šiandien. Bet ar ne toks jis buvo? Poetas Paulius Jurkus šv. Kazimierui skirtame eilėraštyje „Lelijos šventasis“ rašo:
Ir niekas nesuprato,
Ką tu kalbėjai,
buvo jie didžiam rudeny,
O tu buvai pavasary.
Pamėginkime išgirsti ką šv. Kazimieras norėtų pasakyti mums šiandien. Nepasilikime sielos rudeny, su juo ženkime į pavasarį.
Dekanas kan. Virginijus Gražulevičius
