1940 m. liepos 23 d. paskelbta istorinė deklaracija sovietinės okupacijos ir aneksijos metus Lietuvai teikė viltį, kad priespauda nesitęs amžinai. Po 80 metų lietuviai renkasi į istorinės Sumnerio Welleso deklaracijos pasirašymo minėjimą, jos principai aktualūs ir šiandien. „Europos valstybių principinė pozicija, vargu, ar būtų buvusi įmanoma be tvirto Vašingtono nusistatymo“, – sako istorikas Algimantas Kasparavičius.
1940 metų liepos 23 dieną laikinai einantis JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas paskelbė deklaraciją, kuria Jungtinės Valstijos oficialiai pasmerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir nepripažino aneksijos Šaltojo karo metais iki pat Baltijos šalių nepriklausomybės atstatymo.
Reikšmingas dokumentas keliavo per tris aukšto rango pareigūnų rankas.
Minėtasis B. S. Wellesas, Loy Wesley Hendersonas, valstybės departamento rytų Europos reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas, ir 32-asis JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas – trys asmenybės, kurių dėka gimė ši deklaracija, sako Lietuvos istorijos instituto (LII) vyresnysis mokslo darbuotojas istorikas A. Kasparavičius.
Tuo metu, 1940 m. vasarą, kai Baltijos valstybės buvo okupuotos, JAV valstybės sekretorius Cordellis Hullas ilgą laiką sirgo ir negalėjo atlikti pareigų, todėl jo pareigas buvo pavesta atlikti jo pavaduotojui B. S. Wellesui, kuris iš esmės 1940 metų liepos viduryje pradėjo rengti šią deklaraciją, pasakoja istorikas.
„Tiesa, reikia pabrėžti, kad deklaracija buvo ne B. S. Welleso sumanymas, o tuometinio prezidento F. Roosevelto iniciatyva. Prezidentas išreiškė labai aiškią poziciją, kad reikalingas pareiškimas, kad Baltijos šalių išnykimas iš Europos politinio žemėlapio negali būti toleruojamas ir negali būti sutiktas tyla, todėl jis davė nurodymą B. S. Wellesui, o jis, savo ruožtu, davė nurodymą dar žemesnio rango pareigūnui L. W. Hendersonui“, – pasakoja A. Kasparavičius.
Kodėl Hendersonas?
Kodėl būtent pirminį deklaracijos tekstą buvo pavesta parengti diplomatui L. W. Hendersonui? Šis JAV diplomatas buvo labai sunerimęs dėl 1940 m. vasarą vykusių įvykių Europoje. Jis nuo 1924 m. iki 1948 m. dirbo įvairų diplomatinį darbą Rygoje, Kaune, Taline, Maskvoje.
„Jis buvo puikiai susipažinęs su regiono politine ir geopolitine specifika“, – sako A. Kasparavičius.
Maža to, Hendersonui Latvija nebuvo nei kažkas abstraktaus, nei sentimentalių prisiminimų vieta, rašo LSM.LV. Jam ši šalis buvo asmeniška, nes jo žmona Eliza buvo latvė. Po Latvijos okupacijos Elizos šeimą kontroliavo sovietai, įskaitant jos seserį Zentą ir vyrą Teodorą. Baltijos šalių likimas buvo šio amerikiečio diplomato asmeninė tragedija, rašo LSM.LV.
Gavęs pasiūlymą L. W. Hendersonas sudarė pirminį rankraštį, kurį keletą kartų atidžiai perskaitė vėliau dokumentą paskelbęs B. S. Wellesas. Tiesa, jis pareiškė, kad pirminė deklaracijos versija nepakankamai griežta, todėl su prezidento įsikišimu nusprendė, kad tekstas turėtų būti kur kas griežtesnis.
Vis dėlto istoriko A. Kasparavičiaus manymu, galutinis tekstas buvo labai diplomatiškai suredaguotas, kur, pirmiausia, pabrėžta, kad Jungtinės Valstijos nepripažįsta trijų mažų Baltijos respublikų prievartinio, neteisėto inkorporavimo, kurį atliko galingesnė kaimynė.
„Tiesiogiai Sovietų Sąjunga nėra paminėta, tačiau visiems labai aišku, kas ta „galingesnė kaimynė“ ir kodėl tokia pozicija buvo labai aiškiai pabrėžta, kad priimdama tokį sprendimą – nepripažinti priverstinės inkorporavimo – JAV atkreipia dėmesį į tris momentus: Baltijos valstybių ir tautų ekonominį, socialinį progresą, į tų valstybių demokratinį pradą ir, galiausiai, į tų tautų laisvą valią, jų suverenitetą“, – sako istorikas A. Kasparavičius.
Anot istoriko, tai svarbios politinis vertybės, kurios buvo svarbios ir 20 a. pradžioje ir išlieka ne mažiau svarbios 21 a. pradžioje: „Tai yra labai svarbūs akcentai ir momentai“.
Kuo deklaracija naudinga Baltijos šalims?
„Platesniame kontekste labai svarbu suvokti, kad 1940 m. liepos 23 d. Amerikos Vyriausybės deklaracija Lietuvai ir Baltijos valstybėms buvo daugeliu aspektų naudinga“, – sako istorikas A. Kasparavičius.
Pirmiausia, anot istoriko, – finansiniu ir ekonominiu aspektu, nes Jungtinių Valstijų rezervų banke buvo saugoma dalis Lietuvos aukso atsargų. Būtent šis politinis sprendimas lėmė, kad Amerikos Vyriausybė kategoriškai atmetė sovietų bandymus pasisavinti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių auksą, sako A. Kasparavičius, o Vyriausybės pozicija išliko iš esmės nepakitusi iki pat 1990 m. kovo 11 d.
Okupacijos nepripažinimas taip pat garantavo, kad Lietuvos trispalvė ir kitų Baltijos šalių vėliavos net penkis dešimtmečius plazdėjo JAV Valstybės departamente. Lietuvos diplomatinei tarnybai 1940–1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse – veikė ambasados Vašingtone, konsulatai Niujorke ir Čikagoje, kur toliau buvo vykdomos vizų, dokumentų išdavimo procedūros. Pasiuntinybės fragmentai taip pat veikė Prancūzijoje, Urugvajuje ir Londone, sako A. Kasparavičius.
Be to, Jungtinių Valstijų pavyzdys ir principinė pozicija lėmė, kad tuo metu ir kitos Europos bei pasaulio valstybės – Vatikanas, Prancūzija, Urugvajus, Didžioji Britanija, Kanada, Australija ir kitos – priėmė sprendimą nepripažinti Baltijos šalių inkorporavimo teisėtumo, sako istorikas.
„Tokiu būdu per Welleso deklaraciją, per kitų valstybių principinę poziciją nepripažinti Baltijos valstybių inkorporavimo, aneksijos teisėtumo į Sovietų Sąjungą, mūsų kova dėl nepriklausomybės atkūrimo įgyja globalų pobūdį. Sumnerio Welleso deklaracija duoda globalų pobūdį“, – sako istorikas.
Didelis lietuvių išeivijos indėlis
Baigiantis Antrajam Pasauliniam karui ir jam pasibaigus dėl palankios Amerikos Vyriausybės politikos į Ameriką emigravo didelė dalis Lietuvos kultūrinės, politinės inteligentijos. Nuo 1944 m. iki 1960 m. Jungtinėse Valstijose atsidūrė dar 50 tūkst. Lietuvos politinių emigrantų, kurie suformuoja savo politines stovyklas.
„Dar 1941 m. kovo viduryje į Ameriką atvyksta kelią į JAV pramynęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kurį priima tas pats B. S. Wellesas. Po poros savaičių ir JAV prezidentas Rooseveltas. Apie ką jie šneka iki šiol archyvai nėra atidaryti“, – sako A. Kasparavičius.
Dėka Sumnerio Welleso deklaracijos, Amerikos balsas, kitos Amerikos ir Europos radijo stotys, nuolat primindavo okupuotų Baltijos valstybių problemą ir kėlė valstybių išsivadavimo iš sovietinės okupacijos ir aneksijos klausimą.
Maža to, sako istorikas, politiniai lietuvių emigrantai JAV veikė labai aktyviai – praktiškai susiformuoja ištisos lietuviškos organizacijos, kurios sugebėjo pasiekti, kad beveik visi Jungtinių Valstijų prezidentai atkreipia dėmesį į okupuotą Baltijos valstybių problemą.
„Tai, viena vertus, neleidžia pasauliui užmiršti. Kita vertus, tai suteikia tiek politinei emigracijai JAV, tiek bendrai pasaulyje, tiek lietuviams, esantiems sovietizuotoje Lietuvoje, viltį, kad ta situacija nesitęs. Tai yra tam tikras tikėjimo laidas, kad anksčiau ar vėliau išsivaduosime ir būsime laisvi“, – sako istorikas.
Kaip Baltijos šalys suvienijo
Šios deklaracijos metinės kiekvienais metais minimos Lietuvoje, siekiant padėkoti NATO sąjungininkei JAV už Baltijos šalių okupacijos nepripažinimą. „Ši deklaracija seniai tapo puikiausiu Baltijos šalių ir JAV vienybės simboliu“ jau tapo fraze, nuolat kartojama šiuose renginiuose.
„Žiūrint ilgesnėje istorinėje perspektyvoje, tiesą sakant, iki 20 a. pradžios Lietuva, Latvija, Estija politiškai, kultūriškai, ekonomiškai vystėsi absoliučiai atskirai ir praktiškai buvo nedaug saitų, kurie sietų šias tris tautas“, – sako A. Kasparavičius.
Tačiau JAV paskelbus savo principinę poziciją, santykiai tapo šiltesni – Baltijos šalių bendradarbiavimas tiek JAV, tiek Europoje tampa žymiai ryškesnis.
„Skatino susivienyti ne tik tris Baltijos valstybes, bet vienijomės ir su kitomis iš dalies pavergtomis, nuo sovietų priklausomomis tautomis, kaip vengrai, lenkai, čekai, slovakai, bulgarais ir t.t. Deklaracija turėjo globalų poveikį ir iš tiesų buvo reikšminga Lietuvai, aišku, nepamirštant to fakto, kad pagrindė kova dėl valstybės atkūrimo vyko sovietų okupuotoje Lietuvoje“, – teigia A. Kasparavičius.
Anot A. Kasparavičiaus, ši deklaracija iš dalies yra aktuali ir šiandien, ypač, kai pasaulyje yra ir kitų valstybių, kurios yra priklausomos ir paverktos didesnių kaimynių ar valstybių. Pasak jo, Sumnerio Welleso deklaracijoje akcentuotas teisingumo principas ir jo tęstinumas išlieka svarbus ir šiandieniniame kontekste.
„Ir išliks aktualus iki tol, kol pasaulyje bus tautų ir valstybių, kurios yra paverktos“, – mano istorikas.
