Aprašinėjant tai, kas vyksta Ukrainoje, labai dažnai tenka subjektyviai atsirinkti svarbiausius įvykius, apie kuriuos verta kalbėti. Rašyti apie karą ar apie reformas? Ar galima neskirti dėmesio tam, kas vyksta okupuotose Ukrainos teritorijose? Ir vėlgi, kas aktualiau šiuo metu – Krymas ar Donbasas? Kaip šaliai sekasi kovoti su korupcija? O kur dar skandalai, informacinės vingrybės, įvairiausi kuriozai... Kartais atrodo, kad Ukraina vienu metu gyvena kelis paralelinius gyvenimus. Ir kas kartą, kai imuosi kalbėti apie vieną reiškinį, rizikuoju neskirti pakankamai dėmesio kokiam nors kitam.
Tarptautiniu mastu garsus ekonomistas ir Atlanto tarybos narys Andersas Aslundas dar 2016 metų pradžioje savo straipsnyje „7 reformos Ukrainai“ rašė, kad Ukrainoje yra priimta šimtai reformuojančių įstatymų, pastebimai įvyko teigiamų pokyčių. Tačiau nepaisant to, daugybė ukrainiečių yra nepatenkinti. „Iš tiesų, daugybė ukrainiečių kaip mantrą kartoja, kad jokių reformų neįvyko, tačiau tai netiesa, – rašo jis. – Buvo priimta šimtai reikšmingų ir poveikį turėjusių reformų įstatymų. Atvirai kalbant, ligšiolinių reformų mastas daro įspūdį.“ Ekonomistas priminė energetikos reformą, kuri žymiai apribojo korupcijos galimybes per skirtumą tarp valstybinių ir rinkos kainų.
„Be to, Ukrainos biudžetas buvo smarkiai priartintas prie subalansavimo, priimta mokesčių reforma. Bankų sistema sumažinta, panaikinta maždaug trečdalis nereikalingų bankų. Po reikšmingos devalvacijos, valiutos kursas stabilizavosi, o tarptautinės valiutos rezervai gerokai išaugo. Ukrainos vadovybė taip pat įvedė elektroninę pirkimų sistemą, įvyko atitinkama dereguliacija, – tvirtina Aslundas. – Tačiau ukrainiečiai turi teisę skųstis. Pajamos sumažėjo, o kainos, drauge su krentančiu valiutos kursu, išaugo. Šalis tapo kur kas skurdesnė. Dominuoja nerimas, kad korupcija ne sumažėjo, valstybės paslaugos nepagerėjo.“
Atsakant į užsieniečių klausimus apie šalyje vykdomų reformų tempus, norisi griežtai nutraukti pašnekovą: „Šalyje vyksta karas! Kokių stebuklų jūs reikalaujate tokiomis sąlygomis?“. Tačiau problema yra ta, kad ukrainiečiai irgi reikalauja. Tarifų sumažinimo, atlyginimų kėlimo, pašalpų ir kompensacijų didinimo. Piliečiai ragina valdžią nedidinti pensinio amžiaus, galvoti apie žmones ir socialinį teisingumą. Pastebimai skurdžiau gyventi pradėję žmonės skundžiasi, kad nedaromos reformos, nes jas suvokia kaip pajamų didinimą, o ne taisyklių pokyčius ir kuriamas sąlygas piliečių savirealizacijai.
Aiškindamas smukusį gyvenimo lygį Ukrainoje, lenkų ekonomistas Leszekas Balcerowiczius viename iš interviu sakė, kad be išlaidų sumažinimo Ukraina „būtų turėjusi milžinišką biudžeto deficitą ir kur kas didesnę devalvaciją, kurie būtų neigiamai atsiliepę ekonomikos augimui“.
„Dėl Rusijos agresijos ir Janukovyčiaus palikimo situacija buvo ant katastrofos slenksčio. Buvusios ir dabartinės Ukrainos valdžios dėka Ukraina tos katastrofos išvengė. Tačiau darbas čia dar nebaigtas. Jei nebus įgyvendintos stabilizacijos, išlaidų racionalizacijos priemonės, tuomet viskas, ko buvo pasiekta, atsidurs pavojuje. Dabar viską spręs politika“, – sako Balcerowiczius.
Taigi, kol sėkmingų reformų posovietinėse šalyse turintys ekonomistai kalba apie išlaidų mažinimą, reformų kritikai argumentu ima sumažėjusias šalies gyventojų pajamas ir reikalauja skubiai pakelti gyvenimo lygį. Ir štai čia, ko gero, mes prieiname prie pačių svarbiausių pokyčių, kurie Ukrainos dar laukia, tačiau be kurių reformos iš principo yra neįmanomos. Visuomenei teks suvokti, kad toji situacija, kurioje atsidūrė Ukraina, yra išprovokuota ne tik užsienio šalies agresijos ir korumpuoto grobikiško valdančiojo elito, bet dėl jos kalti yra ir infantilūs, neatsakingi piliečiai, kurie, tarp gero gyvenimo šiandien ir šalies vystymosi rytoj pažado, visada rinkosi galimybę likti vietoje. Kad tik nieko nereikėtų keisti. O po to giliamintiškai diskutuodavo apie korumpuotą valdžią ir neegzistuojančias perspektyvas „paprasto žmogaus“ gyvenime.
Kai Vaclavas Havelis 1978-aisiais išspausdino savo garsųjį esė „Bejėgių jėga“, atrodė, kad jis kalba apie sovietų sistemą, okupavusią Rytų Europos šalis. Garsiausiame neteatrališkame čekų dramaturgo tekste kalbama apie tai, kad žmogaus jėga slypi gebėjime „negyventi mele“ net ir tada, kai šalis ir didelė visuomenės dalis gyvena valstybės sistemos sukurtame netikrame pasaulyje. Tačiau „Bejėgių jėga“ – svarbiausias europinio pasipriešinimo totalitarizmui istorijos dokumentas – yra parašytas ne apie okupantų valdžią. Jis yra apie pototalitarinės vyriausybės sistemos tarpusavio sąveiką su pototalitarine visuomene. Ir pasakoja šis tekstas kaip tik apie tą šalį, kurią sulaužyti žmonės jau stato savarankiškai. Kontroliuojami, žinoma, „vyriausiųjų draugų“. „Žmonių susidomėjimas politiniais klausimais tokioje situacijoje, žinoma, sumažėja, o nepriklausomas politinis mąstymas ir politinis darbas – jei jis apskritai kokia nors forma egzistuoja – daugumai žmonių atrodo kažkuo nerealistišku, atsietu, kažkokiu žaidimu žaidimo vardan, beviltiškai nutolusiu nuo jų kasdienių rūpesčių, kuris gal kažkuo jiems ir yra patrauklus, tačiau iš esmės nereikalingas. Žmogui tokia sistema tarnauja tik iki tokio lygmens, koks yra reikalingas tam, kad žmogus tarnautų tai sistemai.“
Tai, ką šiuo metu išgyvena Ukrainos visuomenė, stebėtinai primena tuos procesus, kurie Rytų Europos šalyse vyko SSRS įtakos silpnėjimo metu. Tad nėra nieko stebėtino, kad tuo metu, kai viena dalis visuomenės linksta saviorganizacijos ir savo laisvės realizacijos link, kita dalis reikalauja daugiau ir vienodai visiems paskirstomų lėšų iš valstybės biudžeto.
Havelis rašė, kad „gyvenimas sistemoje yra iki pašaknų persmelktas veidmainystės ir melo; biurokratijos valdžia yra vadinama tautos valdžia; darbininkų klasės vardu pati darbininkų klasė yra paversta vergais; visuotinis žmogaus žeminimas laikomas jo galutiniu išlaisvinimu; izoliacija nuo informacijos vadinama informacijos prieinamumu; valdančiųjų manipuliavimas visuomeninės valdžios kontrolės organais ir vyriausybės savivalė – įstatymų laikymusi; kultūros slopinimas – jos vystymusi; besiplečianti imperinė įtaka yra pateikiama kaip pagalba engiamiesiems; neegzistuojanti žodžio laisvė – kaip aukščiausia laisvės forma; rinkiminis farsas – kaip aukščiausia demokratijos forma; uždraustas laisvas mąstymas – kaip pati pažangiausia mokslinė pasaulėžiūra; okupacija – kaip broliška pagalba.“
Vos prieš dvejus metus ukrainiečiai gyveno tokioje monolitinėje melo sistemoje, apie tai patys nė neįtardami. O šiandien, karo sąlygomis, jie yra priversti keistis. Jie priversti tai daryti, nepaisant to, kad ir tarp valdininkų, ir tarp politikų, ir net pačioje visuomenėje jaučiamas milžiniškas priešinimasis pokyčiams. Kai Leszekas Balcerowiczius sako, kad būtent kompleksinių reformų trūkumas privedė prie to, kad Ukraina šiandien yra daug neturtingesnė už Lenkiją, jis ginčijasi ne tik su populistais politikais, bet ir didžiuliu skaičiumi šiuos palaikančių ir remiančių ukrainiečių. Šiuolaikinė pototalitarinė Ukrainos sistema – tai sovietinės praeities ir vartotojiškos visuomenės „istorinio“ susitikimo rezultatas. Visaapimanti korupcija tokioje sistemoje yra ne kas kita, kaip masinė pokyčiams nepasirengusios visuomenės adaptacija. O polinkis reikalauti rezultatų nededant jokių pastangų yra paaiškinamas labai paprastu ir elementariu vartotojo nenoru aukoti kokiomis nors savo materialinėmis vertybėmis dvasinio ir moralinio augimo vardan. Tiek asmeninio, tiek visos šalies.
Šiuo metu Ukraina kariauja už savo išsilaisvinimą iš metropolijos valdžios. Reformos – tai tik vienas iš nacionalinės kovos už laisvę nuo stereotipų, įpročių ir sovietinių utopinių antivertybių, frontų. Realūs šalies pokyčiai, Ukrainos atveju, vyksta paraleliai su evoliuciniais ir vertybiniais pokyčiais visuomenėje. Tam, kad sukurtų kitą, bendražmogiškomis vertybėmis paremtą ekonomikos ir politikos modelį, Ukrainai reikia nuolatos nugalėti. Nugalėti agresorių, aplinkybes, savo pačios praeitį.
Aprašant pokyčius, kuriuos šiandien išgyvena Ukraina, kalbant apie reformas, pergales ir nesėkmes, būtina žiūrėti ne į įvykius, kurių šiandien Ukrainos kasdienybėje gausu. Verčiau dėmesį telkti reikia į tas reakcijas, kurias atsakant į įvykius demonstruoja visuomenė, atskiros grupės ir vyriausybė. Dvejus metus kenčianti karinę agresiją, masines Rusijos propagandos atakas, populizmo klestėjimą ir dirbtinį nepasitenkinimo kurstymą, Ukraina vis dėlto eina pirmyn. Savo istorinėje patirtyje neturėdami laisvo, ne įvairių imperijų priespaudoje, gyvenimo tradicijos, klaidingai pasitikėdami, abejodami, apimti nevilties ir nuolatos būdami įtampos būsenoje, mat nevyksta tie derybiniai procesai, į kuriuos šalis yra įtraukta, ukrainiečiai ir toliau susilaiko nuo radikalių veiksmų ir keičiasi. Kiekvieną dieną.
Tokių procesų kiekybiškai išmatuoti neįmanoma. Kalba eina apie gilias kokybines transformacijas pačiame sistemos esmėje. Žmonių lygmenyje. Ar tai reiškia, kad Ukrainai pavyks? Ne. Tačiau ukrainiečių visuomenės išgyvenami procesai aiškiai kalba apie tai, kad jai gali pavykti suformuoti didelius sluoksnius ir grupes, kurie reikalaus reformų, o ne aukštesnio vartotojiško gyvenimo lygio. Tai yra sudaryti pagrindą sėkmingos giluminėms reformoms šioje šalyje.
Nuotraukoje: Leszekas Balcerowiczius
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
