Mėgstamas mūsų dvimetės dukters žaidimas vadinasi „Bažnyčia“. Viskas vyksta taip: ji į krepšelį susikrauna daiktus ir tyliai, iškilmingai įžengia į kambarį, pasėdi, tada atsistoja, sugieda „Aleliuja“, atsiklaupia, paprašo manęs, kad imituodama kunigą nubrėžčiau kryžiuką jai ant kaktos ir taip šios „apeigos“ baigiasi. Toliau žaidžia, kad keliauja pramogauti į vaikų kambarį ar į kavinę, ką mes dažnai taip pat darome sekmadieniais.
Šis žaidimas man leidžia pasidžiaugti dėl dviejų dalykų: šv. Mišios mūsų dukrai yra natūrali, pažįstama gyvenimo dalis, ir jos galvoje pradėjo formuotis į jas teigiamas požiūris. Nuo jos gimimo keliaudavome į šv. Mišias kartu, dabar keliaujame jau keturiese. Per tą laiką girdėjau skirtingų nuomonių apie vaikų dalyvavimą šv. Mišiose, pastebėjau įvairių reakcijų į mūsų vaikus, teko permąstyti keletą dalykų, kuriais norisi pasidalinti.
Leiskime kiekvienam dalyvauti pagal galimybes
Močiutė man papasakojo linksmą nutikimą jos parapijoje. Šv. Mišių metu vaikštinėjo mažas berniukas. Netriukšmavo, nebėgiojo, tiesiog vaikštinėjo, tyrinėdamas aplinką. Vyresnio amžiaus moteriškei tai pasirodė nederamas elgesys, ir ji pradėjo drausminti vis pro šalį praeinantį vaiką. Tuo tarpu kunigas nutraukė pamokslą ir kreipėsi į šią moterį: „Palikite berniuką ramybėje. Leiskite šventose Mišiose kiekvienam dalyvauti pagal savo galimybes.“ Vėliau mąsčiau, kad paprastai svetimus vaikus (esant reikalui ir visai be jo) tramdo tos moteriškaitės, kurios į šv. Mišias ateina vienut-vienutėlės.
Tėvams svarbu suvokti, kokios yra atitinkamo amžiaus vaiko galimybės. Maži kūdikiai, maitinami pagal poreikį, prabudę sunkiai nurims nepažindyti, norės būti nešiojami. Metinukai yra užprogramuoti judėti, tad naivu iš jų tikėtis, kad visą valandą išsėdės vienoje vietoje neskleisdami jokio garso. Net ir vyresniems vaikams žaidimas yra pagrindinis raidos uždavinys, esminė pasaulio pažinimo dalis, tad nenuostabu, kad jiems bus sunku nustoti žaisti.
Šių poreikių atliepimas neskatina blogų įpročių. Net jei atrodo, kad vaikai užsiima pašaliniais dalykais, jie stebi aplinką, vis geriau supranta egzistuojančias ribas. Judėjimas tėra natūrali tam tikro raidos tarpsnio būsena. Remiantis psichologiniais tyrimais, vaikų atmintis geriau veikia, kai jie juda. Tad pradėję kalbėti, tikėtina, nustebins jus, nes mintinai mokės maldas ir giesmes. Vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžio, imituodami tėvų elgesį. Tad svarbiau ne auklėti mažuosius šv. Mišių metu, o atkreipti dėmesį į savo paties kūno kalbą, išlaikomą rimtį, susikaupimą, rodomą pagarbą.
Žinoma, ribos turi būti brėžiamos nuosekliai, kryptingai nuo pat pradžių. Vaikams turi būti aišku, kad tai, kas vyksta per šv. Mišias, yra verta didžiausios pagarbos, todėl nevalia bėgioti ar triukšmauti. Kūdikius pabūti tyliai skatiname paimdami ant rankų, sūpuodami ar nuošaliai pamaitindami. Garsiai čiauškantį ar dūkstantį pusantrų metų vaiką jau vertėtų švelniai sudrausminti.
Kuo mažiau trukdyti kitiems
Pripažinkime, šeimos su vaikais kartais į bažnyčią įsiveržia kaip uraganas. Atsidarius sunkioms durims, mama už rankos veda ir skubina šiugždančiu kombinezonu aprengtą mažylį, tėtis bando įvežti girgždantį vežimą ir nepažadinti kūdikio. O ne... Užstrigo, bandys apsisukti kitu kampu. Stengiesi kuo tyliau, o nutinka taip kaip visada. Žmonės sukasi pasižiūrėti, kas čia dabar vyksta, nepažįstamieji skuba į pagalbą...
Nieko keisto, kad nepratusius prie šeimų su vaikais šurmulio šis vaizdelis blaško, gali ir piktinti. Tad svarbu padaryti tai, kas įmanoma, kad kuo mažiau trukdytume kitiems melstis. Vienu metu mūsų šeimoje vienas iš pasiryžimų buvo atvykti į šv. Mišias likus dešimčiai minučių iki jų pradžios. Nors retai pavykdavo jį įgyvendinti, stengdamiesi atvykti anksčiau, bent jau nevėluodavome. Taip pat svarbu turėti omenyje vadinamąją „emocinę bambagyslę“ su savo vaikais. Jei tikimės, kad jie elgsis ramiai, patys turime išlikti ramūs, švelnūs, kai ryte ruošiamės ar kelionės metu. Jei ką tik mašinoje burbėjome vienas ant kito, nesistebėkime, kodėl vaikai zirzia ir nerimsta bažnyčioje.
Per mūsų dalyvavimo šv. Mišiose su vaikais praktiką gimė vienas metodas, kurį galima juokais pavadinti „prasčiausios alternatyvos“ metodu. Trumpai tariant, kol vaikas ramus, nereikia nieko keisti. Kartais tiesiog automatiškai ar iš savo pačių jaučiamo nerimo, per anksti imame stimuliuoti, nešioti ar vedžioti. Kai vaikas jau nerimsta, jį vertėtų sudominti mažais žingsneliais, tai yra pradėti nuo prasčiausios alternatyvos, pvz., sėdinčiam vežime parodyti gerai pažįstamą žaisliuką. Kai pabosta šis, galima siūlyti kitą, įdomesnį daiktą, dar vėliau – paimti ant rankų, pasėdėti kartu, o tik pabaigoje pradėti vaikščioti ar rodyti įdomybes. Svarbu turėti omenyje, kad pradėjus nuo geriausios alternatyvos sunku grįžti atgal.
Mažiau trukdyti kitiems padeda apgalvotas šv. Mišių laiko pasirinkimas, jei yra tokia galimybė. Svarbu, kad jis kuo labiau atitiktų vaikams įprastą dienotvarkę. Taip pat galima pasirinkti nuošalesnę vietą, kur mažiau kristumėte į akis, galėtumėte laisviau judėti, įsitaisyti netoli kitų šeimų ar žaidimų kampelyje, jei toks egzistuoja. Kai kuriuos klausimus galima aptarti su vaikais žaisminga forma dar prieš šv. Mišias, pvz., papasakoti detalią istoriją apie tai, kur mes važiuosime ir kaip reikės elgtis. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad visko suplanuoti ir sukontroliuoti neįmanoma. Esu pastebėjusi, kad kritinėmis akimirkomis, kai, atrodo, niekas iš mamos praktinių gudrybių nebeveikia, stebuklingai padeda trumpa malda.
Manau, kad, norint išlaikyti gyvą tikėjimą, tėvams svarbu nedaryti pertraukų tarp šv. Mišių lankymo. Pasitikėkime, kad vaikai greitai išmoks, kaip dera elgtis, ir su laiku patys galėsime vis geriau susikaupti. Garsiai pasidžiaukime, kai bažnyčių bendruomenėse juntamas atvirumas šeimoms, kad vaikai laukiami. Juk tam, kad išmoktume ramiai dalyvauti šv. Mišiose su vaikais, turime... dalyvauti.
Milda Kukulskienė, sveikatos psichologė ir tiklaraščio „Švelni tėvystė“ kūrėja.
Šaltinis: Bernardinai.lt
