J. Norkevičių pažinojau nuo jau stipriai nutolusių „anų dienų“, tačiau tik neakivaizdžiai, iš publikacijų „Tarybiniame mokytojuje“, po to „Tiesoje“, „Dienoje“... Daugiau kaip trisdešimt metų jis dirbo pedagoginėje spaudoje arba tvarkė pedagoginius skyrius kitose redakcijose. Turi iš spaudos išsikirpęs visas savo publikacijas, tik neskaičiavęs, kiek tūkstančių jų susidaro. Daugiausia jos viena tema – mokyklų gyvenimas. Tad iš jo publikacijų susidaro anų laikų švietimo istorija iš pirmų lūpų, gyvai. Manau, kad toji gausybė jo straipsnių, reportažų, interviu, pamąstymų aktualiais klausimais ateityje Lietuvos švietimo istorijos tyrinėtojams taps vertinga medžiaga. Beje, į spaudą J. Norkevičius buvo pakviestas jau turėdamas tam tikrą pedagoginio darbo patirtį – kelerius mokslo metus dirbo matematikos mokytoju Rietavo vidurinėje mokykloje. Dirbo su meile, atsidavimu, nes pedagogiką laikė savo pašaukimu. Jam buvo suteiktas respublikos nusipelniusio mokytojo vardas.
Galbūt J. Norkevičius ligi šiol mielai bendradarbiautų su pedagogine spauda, bet kad jos... nebeliko. Žurnalisto pedagogo profesija tapo nebereikalinga. Su širdgėla apie tai kalba J. Norkevičius. Kiek Smetonos laikais Lietuvoje buvo pedagoginės spaudos! O pokario metais – nuo darželinukų „Genio“ iki storo žurnalo „Moksleivis“. Ne vienas leidinys ėjo ir mokytojams. Nejaugi dabar pedagoginė spauda nereikalinga?! Absurdas! Kiek svarbių švietimo problemų Lietuvoje, o štai mokytojai neturi savo tribūnos - laikraščio! J. Norkevičiui tai sukelia šiurpą.
Kai nebeliko pedagoginės spaudos, J. Norkevičius liko be darbo. Bet neilgam. Gabų žurnalistą pakvietė Gedimino technikos universitetas redaguoti laikraštį „Inžinerija“. Dešimt metų jis buvo šio laikraščio redaktoriumi. Universiteto bendruomenė J. Norkevičiaus triūsą didžiai vertino. „Inžinerija“ vaidino svarbų vaidmenį universiteto gyvenime, buvo mėgstama jo tribūna.
Išėjęs į pensiją, J. Norkevičius nepadėjo žurnalisto rašiklio į stalčių. Iki šiol jis parašė ir išleido septynias knygas: „Bičiulystės puslapiai“ (su A. Naku), „Sutiktieji mano kelyje“, „Telšių mokytojų seminarija“, „Merkio palydėtas į mokslo kelią“ (apie prof. P. Čyrą), „Dienos, kurių neskaičiavo...“ (apie VGTU garbės mecenatą G. Orentą), monografiją „Skvarbiu žvilgsniu“ ir „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“.
Norėčiau išskirti J. Norkevičiaus knygą „Telšių mokytojų seminarija: istorija, žmonės, likimai. 1922-1957“. Julius šios seminarijos 1952 m. laidos absolventas. „Dainuojanti revoliucija sužadino visų didžiulį susidomėjimą istorija. Atgijo ir nedavė ramybės ir mano jaunystės tema. Imtis jos sąlygas sudarė ir pedagoginės spaudos, kurioje dirbau, pertvarkymas. Atsirado daugiau laisvo laiko. Norėdamas kiek galint produktyviau jį praleisti, pravėriau Lietuvos centrinio valstybės archyvo duris. Storos senų dokumentų bylos taip sužavėjo, kad beveik kasdien ištaikydamas valandėlę kitą gilintis į archyvuose kruopščiai saugomą istoriją. Nepaprastai greitai augo įrašai mano bloknote“, - rašo knygos įvade.
Kita J. Norkevičiaus knyga, ypač atkreipianti memuarinės literatūros mėgėjų dėmesį – tai „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“. Ji pasirodė autoriaus 85-ojo gimtadienio išvakarėse. Nepaprastai jautriai, nuoširdžiai, talentingai J. Norkevičius joje pasakoja apie savo gimtuosius namus Telšiuose, Muziejaus g. 40... Savo tėvukus, brolius, seseris, šeimos santarvę, rūpinimąsi vieni kitais. Apie jų gyvenimo nuostatas – meilę šeimai, gimtinei, darbui... Apie jų likimus. Gyvenimo kelias ne kilimais klotas. Jis kietas, duobėtas... Tik tas būna laimingas, kuris nebijo sunkumų, įveikia juos savo atkaklumu, ryžtu. O tapdamas senjoru, pelno šeimos, giminių, pažįstamųjų pagarbą. Visa tai tinka ir J. Norkevičiui.
Pastaraisiais metais J. Norkevičius noriai įsijungė į Tėvynės pažinimo draugijos veiklą. Mielai bendradarbiavo su tautotyrininkų mėnraščiu „Gimtinė“, o kai šis nustojo eiti, pasuko prie „Tautotyros metraščio“ leidybos. Visuose septyniuose „Metraščio“ tomuose yra J. Norkevičiaus publikacijų, dažniausiai ne po vieną. Jis yra ir vienas iš „Metraščio“ redaktorių, neatlygintinai skaito jo korektūrą.
Būdamas Tėvynės pažinimo draugijos atstovu viešiesiems ryšiams, daug rašo (ypač į „Lietuvos aidą“) apie draugijos veiklą, darbščiuosius tautotyrininkus, jų knygas, padeda organizuoti renginius. Šaunųjį tautotyrininką jubiliejaus proga draugija apdovanojo Padėkos raštu, o sveikinimo adrese, be kita ko, parašyta:
Gal kiek ir pavargai? Tai atsipūsk. O ryt ir vėlei
Tave pašauks nauji sumanymai, planai, idėjos...
Juk Tavyje tiek daug liepsnos, o Dievulėliau.
Kitą J. Norkevičiaus jubiliejų švęsime po penkerių metų. Sveikatos ir sėkmės!
Jonas Laurinavičius, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas
