Daugelyje stereotipų tiesos grūdas yra, bet kai kurie paplitę įsitikinimai apie mūsų „jaunesniuosius brolius“ yra tiesiog juokingi.

Šikšnosparniai įsipainioja į plaukus

Jie yra pūkuoti. Jie moka skraidyti. Ir yra visai mieli. Šikšnosparnių reputacija yra prasta, bet iš tiesų jie - naudingi gyvūnėliai. Jie apdulkina įvairius vaismedžius ir vos per vieną naktį sunaikina tūkstančius besikandžiojančių, derlių naikinančių vabzdžių. Ir jie tikrai nebandys įsikibti jums į plaukus. Iš kur atsirado šis mitas? Galbūt todėl, kad jie skraido ir daugeliui žmonių atrodo bjaurūs, jiems ir buvo priskirtos visokiausios neigiamos savybės. B.Stoukerio romane „Drakula“ šikšnosparniai net buvo paversti vampyrais. O mitas apie painiojimąsi į plaukus tikriausiai atsirado todėl, kad virš žmonių galvų skraido uodai, o kadangi didžioji dauguma šikšnosparnių maitinasi vabzdžiais arba vaisiais, jiems rūpi tikrai ne jūsų plaukai. Šikšnosparniai puikiai orientuojasi vietovėje, naudodamiesi tiek akimis (taip, jie ne akli), tiek ir sudėtinga echolokacijos sistema ir geba išvengti susidūrimo su objektais, ne storesniais už meškerės valą. Vienas tyrinėtojas net pabandė gaudyti šikšnosparnius plaukais, bet tie vikriai išsisukdavo.

Kiaulės - nešvarios

Jei mus kas pavadina kiaulėmis arba pasako, kad mūsų namai yra panašūs į kiauliatvartį, mes to tikrai nevertiname kaip komplimento. O iš tiesų už tokį įžeidimą vertėtų padėkoti. Kiaulės - protingi, visuomeniniai gyvūnai yra vieni švariausių fermų gyventojų. Jos neprakaituoja, o galėdamos rinktis, niekada nesituštins miegui ar maitinimusi skirtose vietose. Kiaulės yra labai protingos, jas yra lengviau dresuoti negu šunis ar kates. Kadangi kiaulės neprakaituoja, jos dažnai voliojasi purve - purvas apsaugo jų rausvą odą nuo saulės spindulių ir vabalų įkandimų. Dėl purvo pomėgio jos atrodo nevalyvos, bet jei jos ima dvokti arba aplimpa dar kuo nors, išskyrus purvą, žmonėms reikėtų kaltinti tik save. Didelėse fermose kiaulės yra dažnai laikomos perpildytose patalpose, taip užgniaužiant jų įgimtą švaros pomėgį.

Delfinai visada šypsosi ir yra laimingi

Stereotipą, kad delfinai yra draugiški ir laimingi, palaiko akvariumuose ir delfinariumuose vykstantys šou ir plaukiojimai su delfinais. Iš tiesų delfinai negali pakeisti savo mimikos: tai, kas atrodo kaip šypsena, yra fizinė jų žandikaulių konfigūracija. Tokia jų „veido išraiška“ nekinta, nepriklausomai nuo to, ar delfinai atlieka pratimus su treneriu, ar agresyviai puola priešininką. Buvęs delfinų treneris Rikas O‘Baris (Ric O‘Barry) neabejotinai įsitikino, kad delfinai nelaisvėje yra nepatenkinti ir net depresuoja, tad jau 40 metų kovoja už tai, kad visus delfinų šou reikėtų uždaryti, o gyvūnus paleisti į laisvę.

Koalos yra idealiai meilūs gyvūnai

Šie didžiaausiai pūkuoti gyvūnai, kurie nuolatos miega, pelnė „meilučių“ reputaciją. Visi matė nuotraukų, kuriose koala tvirtai laikosi už medžio kamieno ir smalsiai žvelgia į kamerą, tarsi mažas vaikas, nepaleidžiantis mamos ar tėvo glėbio. Ir nors koalos labai simpatiškos, šie laukiniai gyvūnai visiškai netinka mylavimams. Pirma, koalos kailis, nors ir atrodo minkštas ir pūkuotas, iš tiesų yra storas ir šiurkštus, daug šiurkštesnis už avies vilną arba katės kailiuką. Jų kailis apsaugo nuo lietaus, karščio ir šalčio. Koalos taip pat yra puikiai prisitaikiusios gyventi medžiuose. Jų galūnės yra raumeningos ir stiprios, letenos - su ilgais ir aštriais nagais, padedančiais įsikibti į medžių žievę ir šukuoti šiurkščią vilną. Nors iš prigimties koalos neagresyvios, laukinėje gamtoje gyvūnas, pajutęs pavojų, ginsis nagais ir dantimis. O vienas iš būdų koalą išgąsdinti - pamėginti ją pakelti. Koalai reikia už ko nors laikytis, taigi jei jūsų oda savo savybėmis neprilygsta medžio žievei, geriau to nedaryti.

Vorai kandžiojasi

Nepaisant isteriško siaubo, kuris apima daugybę žmonių, pamačius didelį vorą, pastarasis visai neketina įkąsti, o jei ir įkąstų, jokios žalos nepadarytų. Kaip ir šikšnosparniai, vorai ėda kenksmingus vabzdžius ir stengiasi laikytis toliau nuo žmonių. Bet žmonės jų bijo, juos traiško, rėkia, išsigąsta vien juos pamatę. O vorai nekandžioja nieko, ko negali suėsti. Arachnologas Rodas Krofordas (Rod Crawford) iš Berko gamtos istorijos muziejaus rašė, kad per 30 (glaudaus) bendravimo su dešimtimis tūkstančių gyvų vorų metų, jam jie įkando vos dukart. Retais atvejais voras įkanda žmogui todėl, kad šis įsibrauna į voragyvio teritoriją ir pradeda jį terorizuoti. Net agresyviausi (žmonių manymu) vorai tokie tampa tik pamanę, kad jo padėtiems kiaušinėliams gresia pavojus. Bet jam yra paprasčiau tiesiog pasislėpti. Įsivaizduojate, kad jums kada nors įkando voras? Jei to nematėte savo akimis, tai galėjo būti blusa, blakė, virusas, bakterija, reakcija į nuodingą augalą - bet kas, tik ne voras.

Pelėdos - išmintingos

Daugelyje kultūrų pelėda yra išminties ir žinių simbolis. Pelėdos paveikslėliuose vaizduojamos su dideliais akiniais, jos dažnai puošia knygynų ir bibliotekų iškabas. Graikų ir romėnų mitologijoje pelėdos buvo siejamos su švietimu, intelektu ir magija, matyt, dėl didelių akių, išdidžios laikysenos ir gebėjimo matyti tamsoje. Bet ar pelėdos išties išmintingos? Atrodo, ne itin. Dėl naktinių įpročių ir greito tylaus skraidymo jos atrodo paslaptingos, jos puikiai medžioja mažus gyvūnėlius prieblandoje, bet jei kalbėsime apie intelektą, pasirodo, kad jų smegenys yra labai mažos palyginti su kūnu, ir jos blogiau paklūsta dresūrai negu varnos, vanagai, ereliai arba balandžiai. Daugumos pelėdų neįmanoma išmokyti net paprasčiausių dalykų. Keista, bet Indijoje pelėdos, tupinčios ir bukai žvelgiančios į tolį, yra laikomos kvailomis ir tuščiagalvėmis. Hindi kalba žodis, reiškiantis pelėdą, „oolu“, yra vartojamas kaip „vėplos“ arba „kvailio“ sinonimas.

Karvės yra kvailos

Kai kalbame apie protingus gyvūnus, apie karves pagalvojame paskiausiai. Mums atrodo, kad jos tik bukai stovi vienos šalia kitų, rupšnoja žolę ir atrajoja, kol piemuo ima jas gainioti botagu. Bet vegetarai ir gyvūnų teisių gynėjai seniai teigia, kad karvės pasižymi didesniu intelektu, negu mes įsivaizduojame. Ko gera, jie yra teisūs. Karvės išties geba draugauti su kitomis karvėmis, įsižeisti ir apverkti savo veršelius, kai jų netenka. Kembridžo universiteto mokslininkai nustatė, kad karvės ne tik išmoksta atsidaryti vartus, kai yra apdovanojamos pašaru, jos reaguoja į pažangą moksle dažnesniu širdies plakimu ir energingais judesiais, ir tai galima palyginti su žmogaus atradimo džiaugsmu. Trumpai tariant, karvės moka džiaugtis ko nors išmokusios, tai nejaugi jas galima laikyti kvailomis?

Tinginiai tingūs

Tinginių tikrai nepavadinsi greitais (jie išvysto 1,8 - 2,4 m per minutę greitį), bet jų lėtas judėjimas taupo energiją, o štai pažiūrėti neaktyvūs kūnai dirba gana uoliai. Tinginiai gyvena medžių viršūnėse. Jų plaukuoti lėtai judantys kūnai - ideali vieta augti dumbliams ir grybeliams, kurie tampa žalsva viso kūno maskuote. Vienas pagrindinių tinginių priešų - Pietų Amerikos harpija, pasižyminti jėga ir vikrumu ir gebanti pulti iš oro. Tinginys neturi jokių galimybių pabėgti nuo plėšraus paukščio (arba stambios katės kaip jaguaras), todėl ginasi maskuote ir visišku nejudrumu, taip išlikdamas praktiškai nematomas. Priešingai paplitusiai nuomonei, tinginiai laukinėje gamtoje miega vos po 9-10 val. per parą. O kol jie nejudėdami tupi medžiuose, jų skrandis ir žarnynas lėtai ir atsargiai, kartais iki 50 dienų, virškina tinginio suėstą maistą, daugiausia lapus, įsisavindami visas prieinamas maisto medžiagas.

Katės yra abejingos

Stereotipiškai manoma, kad katės yra abejingos, klastingos ir nepriklausomos, o šunys - ištikimi ir energingi. Bet kačių šeimininkai žino, kad individualios augintinių savybės skiriasi visai kaip ir žmonių. Katės ne abejingos - jos susikaupusios. Jeigu jos neatsiliepia iškart, kai jas užkalbinate, jos galbūt įdėmiai stebi potencialią auką (pavyzdžiui, jūsų koją, judančią po antklode). Katės demonstruoja švelnumą glaustydamosi, baksnodamos snukučiu, laižydamos. 2013 m. atliktas tyrimas rodo, kad katės reaguoja į šeimininko balsą, pasukdamos galvą ir žiūrėdamos balso kryptimi, net jei šeimininko nemato. Žmonėms jos yra neabejingos, puikiai atskiria nepažįstamuosius nuo savų. Juk visiems pažįstama situacija, kai atvykstant svečiams katė slepiasi po lova arba už užuolaidų ir visą vakarą nesirodo.

Šunys ištikimi

Taip, šį stereotipą sunku pavadinti klaidingu. Kas negirdėjo apie šunis, kurie atsisako palikti šeimininko paskutiniojo poilsio vietą, sutinka iš karo grįžtantį šeimininką ir šoka į upę gelbėti savo kompaniono. Bet ar visi šunys užsitarnauja žmogaus geriausio draugo vardą?

Knygoje „Tiesa apie šunis“ Stivenas Budianskis (Stephen Budiansky) teigia, kad šunys mus apgaudinėja, vaidindami atsidavusius ir ištikimus - už šiltą vietelę prie jaukaus židinio, vietą mūsų lovoje, maistą ir atlaidumą, kad ir ką iškrėstų. 2013 m. vengrų mokslininkų grupė nustatė, kad šunys į robotus reaguoja lygiai taip pat, kaip į žmones. Rinkdamiesi tarp roboto, kuris šaukia šunį vardu, duoda pauostyti pirštinėtą ranką ir rodo šuniui, kur yra paslėptas maistas, ir žmogaus, kuris viso to nedaro, šunys pirmenybę teikia robotui, daugiau laiko būna šalia jo ir žiūri į jo galvą.