Pietų Korėjoje baigus atpažinti per Helovino festivalį mirusių kūnus, kaimyninėms valstybėms kilo nerimas dėl jų šalyse rengiamų vakarėlių saugumo. Dalis jų į gatves siunčia daugiau patrulių, gyventojus įspėja nevykti į masinio susibūrimo vietas.
Tačiau Vakarų pasaulio nerimas nepasiekia. Vakarėliai paslaptingose pilyse, kostiumų karnavalai ar saldainių prašymai – Helovinas vyksta kaip planuota.
Kuo baisiau – tuo geriau, taip Heloviną švenčia suaugusieji. Nors religines šaknis turinti dabar šventė į minėtą nepanaši.
„Apsirengiau kaip ragana. Žmonės čia nuostabūs, taip smagu juos gąsdinti“, – tikina aktorė Janina Albrecht.
Vokietijos pietuose esančioje Frankenšteino pilyje renkasi tie, kurie nebijo; čia siaubo istorijos virsta realybe.
Vis dėlto ne tokios, kurias patiria Pietų Korėja po savaitgalį šalį sukrėtusios nelaimės. Daugiau nei pusantro šimto žmonių, daugiausia jaunuolių, žuvo masinėje grūstyje, kai apie šimtas tūkstančių populiarioje sostinės gatvėje susirinko paminėti Helovino – pirmo per kelerius metus be COVID-19 ribojimų.
„Negaliu patikėti, kad tiek daug jaunų žmonių, tokių kaip aš, žus. Jaučiu neapsakomą liūdesį. Mačiau gatvėje gulinčiųjų kūnus, jie dėvėjo Helovino kostiumus“, – teigia renginio dalyvis Choelis Jangas.
Šalyje paskelbtas gedulas. Sekmadienį visą dieną dingusių artimųjų ieškoję pirmadienį giminaičiai rengia laidotuves. Policija teigia, kad nebuvo pasiruošusi šiai masei, dalis gyventojų kelia klausimus – kodėl?
Tragedija sukrėtė regioną. Vis dėlto švenčių atšaukti nenorima, tačiau tokiose vietose kaip Honkonge pareigūnų gatvėse daugiau, o štai Japonijoje pasitelkti ir vadinamieji policininkai didžėjai, nuolat pilnose gatvėse besiburiuojantieji raginami būti atsargūs.
Kad nelaimė švenčių nepralenkia, demonstruoja ir Indijos tragedija – šalies vakaruose, premjero Narendros Modi gimtinėje, griuvus neseniai renovuotam, tačiau pusantro šimto metų senumo tiltui į apačią nugarmėjo šimtai žmonių, žuvusiųjų – mažiausiai 130, tačiau skaičiai dar auga. Čia gyventojai rinkosi minėti religinę šventę.
„Mirtis buvo prieš mūsų akis. Stovėjome ant tilto ir matėme į upę krentančius žmones. Bijojome, kad mūsų laukia tas pats, bet įsikabinome į apsauginį tinklą ir likome gyvi. Buvome septyniese ir išgyvenome“, – sako Ashwinas Mehra.
Pietų Amerikoje Helovinas, o veikiau mirusiųjų diena, taip pat religinė. Meksikoje ji išnaudota priminti per metus įvykusioms tragedijoms – neišaiškintų moterų mirtims. Mirusiųjų šventės simboliu – Katrinos skeletu – persirengusios moterys žygiavo Meksikos gatvėmis.
„Mums mirusiųjų diena nėra šventė. Esame mamos, kurių dukros dingusios, o sūnūs nužudyti. Tai skausmo, o ne džiaugsmo diena“, – konstatuoja protestuotoja Julia Klug.
Lotynų Amerikoje Helovino ryšys su mirusiųjų pasauliu – kaip niekur kitus stiprus, o šventė – viešas renginys, pilnas muzikos, šokių ir baisių kaukių. Nikaragvoje paskutinį spalio penktadienį vykstantis karnavalas – festivalio, skirto šventajam Jeronimui, vargšų gydytojui bei Masajos miesto globėjui, dalis.
Tačiau jei tokie masiniai festivaliai nevilioja, – Jungtinėse Valstijose plinta kitokia Helovino mada – bibliotekininkė Rosie kepa skanėstus naudodama receptus, rastus ant antkapių.
„Abi mano močiutės mirė per pandemiją. Kai dalijuosi prisiminimais, tai nėra tas pats, kai valgau ką nors, ką jos man nuolat gamindavo. Tada jaučiuosi esanti arti jų, užuodžiu tai, kas pažįstama, ir tai verčia jas prisiminti. Matau jų veidus, aš tai jaučiu. Maistas yra tai, kas jungia mus su prisiminimais“, – mintimis dalijasi bibliotekininkė Rosie Grant.
Mergina receptais su milijonais sekėjų dalijasi socialiniuose tinkluose ir pastebi, kad dažniausiai kapinėse randanti skanumynų receptus. Tokius, kurie apie mirusiuosius primintų per šventes, tokius, kurie būtų gera dovana pokšto ar saldainio paprašyti atėjusiems ir Helovino aprangas dėvintiems vaikams.
