Lietuva, šiais metais paminėjusi Nepriklausomybės atkūrimo 25-etį, tapusi daugelio tarptautinių organizacijų ir bendrijų nare, kenčia nuo emigracijos. Maždaug prieš mėnesį Lietuvoje penkios partijos pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo siekti, kad per penkerius metus – iki 2020-ųjų – emigracija nuo 18 proc. sumažėtų iki 9 proc. Tam jos kurs ilgalaikę nacionalinę programą.
LRT laidoje „Savaitė“ emigracijos ir kitais klausimais pasisakė naujai išrinkta Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henkė. Interviu ėmė Nemira Pumprickaitė.
– Jeigu šiuo metu sugrįžti neketiną pareiškė 30 proc. emigravusių iš Lietuvos žmonių, tai labai blogai. Mums reikia mušti pavojaus varpais. Ar visai normalu globaliame pasaulyje, kad lietuvis gyvena ne Lietuvoje, svarbu, ką jis ten gyvendamas nuveikia, kaip saugo savo lietuvybę ir ką jis daro savo šaliai?
– Visiškai jums pritarčiau – globaliame pasaulyje, globali Lietuva ir globalūs lietuviai. Problema – ne tai, kad 30 proc. neketina grįžti. Svarbiausia, ką jie veikia tose šalyse, kaip jie bendrauja su Lietuva. Būtent čia yra Pasaulio lietuvių bendruomenei didžiausias iššūkis ir uždavinys – burti lietuvius, telkti bendruomenes ir taip bendromis jėgomis pasitarnauti Lietuvai.
– Ar yra daug tokių žmonių, kurie nenori palaikyti ryšių su Lietuva?
– Žinoma, yra. Tai – laisvas pasirinkimas, bet tai pasikeičia. Pavyzdžiui, jauni pastudijavę žmonės nenori turėti nieko bendra su lietuviais. Su lietuvybe, Lietuva kažką bendro jie nori turėti, kai gimsta vaikai. Jie sako – mano vaikas turėtų eiti į šeštadieninę mokyklėlę. O kodėl ne? Taip pat mes tik užsienyje sužinome, kad vyksta Vasario 16-osios šventimas. Lietuvoje tai yra žymi šventė, bet užsienyje mes ją švenčiame labai intensyviai. Tuo metu, pavyzdžiui, Hamburge susirenka 300–400 žmonių. Tai yra didžiausia mūsų suėjimo diena.
– Ar yra skirtumas tarp tų žmonių, kurie iš Lietuvos išvažiavo dėl ekonominių priežasčių, ir tarp tų, kurie išvažiavo dėl požiūrio į žmogų, tolerancijos?
– Aš iš Lietuvos išvažiavau 1992 metais ir galiu pasakyti, kad Lietuva buvo visai kitokia. Dabar ji yra Europos Sąjungos narė, NATO narė. Ji – Europos centras ir europietiška šalis su nuostabia sostine Vilniumi. Tai yra visai kita Lietuva, negu ji buvo prieš 23 metus. Vis dėlto mus jungia vienas dalykas – mes visi esame lietuviai ir mus visus traukia vienintelė Lietuva. Dar norėčiau ir tuos lietuvius paminėti, kurie po karo išvažiavo. Tai – visiškai kita karta. Tikrai ačiū jiems, kad jie dar yra Vokietijoje, Kanadoje, JAV, kad tie lietuviai mums, naujai atvažiavusiems, perduoda tradicijas. Nebūtų jų, mes tikrai būtume kitokie lietuviai užsienyje.
– Tada paklausiu iš kitos pusės, o kaip mūsų išeiviai integruojasi į tas šalis, bendruomenes, į kurias išvažiavo, nes juk be to irgi neapsieisi?
– Tik užsienyje integruoti lietuviai gali daugiausia padėti Lietuvai. Vadinasi, lietuviai turi būti geri piliečiai tose šalyse, kur gyvena. Iš tikrųjų mes esame europietiška tauta nuo senų seniausių laikų. Galiu pasakyti, lietuviai labai lengvai integruojasi į tas šalis.
– Jeigu taip lengvai adaptuojamės ir integruojamės, tai, be abejo, mums išlieka dvigubos pilietybės problema. Jūs viename interviu esate sakiusi, kad šiuo metu reikia skirti du dalykus – dvigubą pilietybę ir Lietuvos pilietybės išsaugojimą. Ką turėjote galvoje?
– Taip, nekeisiu savo nuomonės, bet galime apie viską šnekėti. Kalbėdama apie pilietybės išsaugojimą, skaičiuoju nuo 1990 m. išvažiavusių lietuvių kartas, kurių būtų trys. Jeigu išvažiavo tėvai ir užsienyje gimė vaikai, jie teoriškai galėtų būti 23-24 metų. Tai – antroji karta. Trečioji – teoriškai jie galėtų turėti savo vaikų. Yra trys kartos nuo 1990 m., kurios gyvena ne Lietuvoje, bet jų atstovai yra lietuviai. Aš nemanau, kad turime nusipjauti tris šakas, kai mūsų net nėra 3 mln. Kuo greičiausiai ir kuo paprasčiausiai turėtume išspręsti šitą klausimą – pilietybės išsaugojimą trims mūsų kartoms. O dviguba pilietybė vartoju plačiąja prasme. 2003 m., 2006 m., 2009 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tai įmanoma referendumu, gerbiant Lietuvos Konstituciją. Jeigu nėra kitų būdų, referendumui pritariame, bet viskas priklauso nuo formuluotės.
– Bet gal Jūs galėsite aktyviai dalyvauti, formuluojant klausimą?
– PLB, praėjusią savaitę susirinkusi Seime, netgi dvi rezoliucijas iš 12 skyrė pilietybės išlaikymui ir dvigubos pilietybės klausimui. Jeigu tas klausimas būtų sprendžiamas referendumu, tai tik su trimis sąlygomis. Pirma, turėtų būti kuo greičiausiai įvestas internetinis balsavimas.
– Tai buvo vienas iš mano klausimų ir Jūs į jį atsakėte. Vadinasi, Jūs esate „už“ internetinį balsavimą?
– Taip. Antra sąlyga – turėtų pačios partijos susitarti. Šiuo klausimu šiuo metu jos nėra vieningos. Tiesiog partijos turi susitarti pačioje Lietuvoje, ir tik su visų pagalba garsinant tą žinią apie būsimą referendumą, bendromis jėgomis turėtume dėti pastangas, kad jis įvyktų. Mes teigiame, kad toks referendumas šiuo metu arba 2016 m. tiesiog neįvyktų. Trečia, reikėtų keisti referendumo teisinius aktus – juos šiek tiek supaprastinti.
– Referendumo įstatymą, Jūs norite pasakyti?
– Taip. Tai būtų trys mūsų sąlygos.
– Ar Jūsų sąlygas kas nors komentavo iš oficialios valdžios institucijų Lietuvoje?
– Kitą savaitę turėsiu daug susitikimų su visomis institucijomis. Labai džiaugiuosi, kad visi nori susitikti. Bus pateiktos mūsų rezoliucijos. Tikiuosi, kad bendromis jėgomis, draugiškai, pagarbiai išspręsime mums svarbius klausimus.
– Baigiant mūsų pokalbį - partijos prieš mėnesį, aš jau minėjau, pasirašė tokį susitarimą, kad reikia sumažinti emigracijos srautus ir, svarbiausia, kad tam bus kuriama speciali programa. Jeigu mes skaičiuotume, kad šio šaukimo, šios kadencijos valdantieji jau ketverius metus atbuvo valdžioje ir liko tik metai, ar Jūs tikite, kad bus sukurta kažkokia programa, kuri padės sumažinti emigrantų skaičių ir padidinti Lietuvoje gyvenančių skaičių?
– Manau, turėtume visi bendromis jėgomis žiūrėti, kad gyvenimas Lietuvoje gerėtų, kad čia galėtų žmonės ramiai auginti vaikus, kurti šeimas ir turėti darbą, kuris atitiktų užmokestį, kad jie galėtų pragyventi. Tai yra visų mūsų bendras tikslas. Jeigu atsirastų auksinės programos, kurios galėtų tai paskatinti, padėti, kodėl ne? Svarbu, kad tai nekainuotų labai daug.
– Tai, kaip Jums atrodo, mūsų partijos pajėgios tas auksines programas sukurti, Jums žiūrint iš anos pusės?
– Norėčiau susilaikyti, bet džiaugiuosi kiekviena iniciatyva. Kuo lietuvių mažiau gyvens užsienyje, jų daugės Lietuvoje, tuo ir PLB gal ateityje susidurs su mažesniais iššūkiais.
– Ačiū Jums už šitą pokalbį.
