Vakarai buvo per daug godūs Rusijos pinigų ir per daug kliedėjo dėl derybų su patologiniu melagiu, sako premjerė Ingrida Šimonytė savo komentare „The Economist“.
Anot premjerės, Vladimiro Putino karas Čečėnijoje 1999 metais nesuveikė kaip pavojaus signalas Vakarams prabusti. Nesuveikė ir Kremliaus kibernetinė ataka 2007 metais Estijoje, karas Sakartvele 2008 metais, neteisėta Krymo aneksija, nei karinė agresija prieš Ukrainą 2014 metais.
„Daugybė nužudytų „nepatogių“ liudininkų, opozicijos ir žurnalistų skambino pavojaus varpais, ypač, kai tai vyko Europoje, bet Vakarų lyderiai dar ir dar nuspausdavo snaudimo mygtuką“, – komentare rašo I. Šimonytė.
Pasak jos, dėl Rusijos agresijos „susirūpindavome“ ir ją „smerkdavome“.
„Vakarai ir toliau darė per mažai ir per vėlai. Į juoduosius sąrašus įtraukėme pareigūnus, bet ir toliau tiesėme vamzdynus. Mes įvedėme sankcijas, bet užmerkdavome akis prieš kompanijas, jas apeinančias. Vakarų politikai šoko su ponu Putinu (kai kurie tiesiogine to žodžio prasme)“ – sako premjerė.
Ji kritikuoja, kad Vakarai leido V. Putino žmonėms laikyti savo turtus Vakarų bankuose ir juos leisti vakarietiškam vaikų ugdymui, viloms ir mansardoms Vakarų kurortuose, kuriuose jie apsistodavo su savo žmonomis, bei penkių žvaigždučių viešbučiuose, į kuriuos atvykdavo su meilužėmis.
Šimonytės teigimu, visa tai vyko tuo metu, kai Kremlius smerkė „supuvusius Vakarus ir moralinę Vakarų degradaciją“.
„Pinigai nekvepia. O galbūt atvirkščiai – Rusijos pinigai kvepėjo per daug gerai“, – sako premjerė.
„Mums per daug rūpėjo atskirti sportą ir politiką arba kultūrą ir politiką, ir per mažai – atskirti kalbos laisvę ir propagandą, politinį korektiškumą ir stiprią analizę“, – priduria I. Šimonytė.
Pasak premjerės, tai, ką dabar stebime, nėra „Ukrainos ir Rusijos karas“, tai yra Rusijos karo prieš Ukrainą tąsa – karas prasidėjo 2014 metais.
„Jis buvo de facto paskelbtas visiems Vakarams 2021 metų gruodį, kai ponas Putinas paskelbė savo ultimatumus“, – tvirtina I. Šimonytė.
Ministrė pirmininkė pabrėžia, kad sunku suprasti, kodėl Vakarų politikai ir žiniasklaida A. Lukašenką vadina Baltarusijos prezidentu: „Tuo pačiu metu mes stebėjome, kaip Rusijoje opozicija sistemiškai išbraukiama iš rinkimų, bet Vakarai niekada nedrįso kvestionuoti pono Putino legitimumo garsiai. Sako, demokratijos miršta tyloje. Tyloje taip pat auga diktatūros“.
„Kai Ukraina ir demokratija laimės šį karą, tikiuosi, kad Vakarai daugiau neužmigs“, – viliasi premjerė.
