„Investuok Lietuvoje“ direktorius Mantas Katinas teigia, kad Lietuvai dabar ypač reikia vadinamojoje naujojoje ekonomikoje dirbančių žmonių, turinčių naują, kitokį mąstymą. Apie vizijas, kaip lietuvius susigrąžinti Lietuvon, – pokalbis LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
– Nepaisant išliekančių didelių emigracijos iš Lietuvos mastų, pastaraisiais metais vis daugiau išvykusių į užsienį Lietuvos piliečių nusprendžia grįžti gyventi į tėvynę, o kas antras mąsto apie grįžimą. Pone Lašai, jūsų nuomone, kas svarbiausia norint sugrąžinti lietuvius namo?
V. Lašas: Turime klausyti žmonių – kas jiems aktualu, kas įdomu, ir stengtis padėti apsispręsti, kartu daryti įdomius dalykus. Reikia pritraukti tuos žmones, kurie mums labiausiai įdomūs, kurie galėtų padėti pritraukti daugelį žmonių grįžti. Norisi parodyti, kad ta Lietuva ne tik apribota, bet mes turime daug ambasadorių, kurie gali ir visiškai negrįždami daug padėti darant įdomius dalykus. Yra puikios istorijos, kaip tą sprendė Airija, kitos šalys. [...]
Pagalvokime, ar negalime pritraukti „Tesla“, pastatyti „Gigafactory“ ar kažką panašaus, kas užtikrintų ir sudomintų daugelį lietuvių sugrįžti, kurti ir daryti įdomius dalykus. Mes galime rasti tų dalykų, kurie įdomūs ir vertingi toms pačioms kompanijoms. Tai nebūtinai „Tesla“. Mažesniais žingsniais ateina kompanijos, kurios kurdamosi Lietuvoje, duodamos įdomaus darbo talentingiems jauniems žmonėms, iš karto skleidžia žinią, kad jos sau naudingai ateina į Lietuvą.
„Investuok Lietuvoje“ labai šauniai dirba, reikia tik kiekvieno mūsų pastangų padėti, suteikti prieinamus ryšius, patarti, parodyti. Kiekvienas savo pavyzdžiu, savo šeimoje pradėti spręsti. Du vyresnieji mūsų vaikai daug laiko praleido užsienyje, dabar abu grįžę. Dalia vadovauja startuoliui, sūnui užleidau savo darbą.
– O kodėl jie nusprendė grįžti?
V. Lašas: Mes turime dažniau kalbėti ir klausyti jaunimo. Dažnai galvojame, kad vyresni – protingesni ir daugiau patyrę. Bet pasaulis labai greitai keičiasi ir tą ateitį turi kurtis patys jauni žmonės.
– Pone Katinai, iš turimos informacijos aplanko labai dvejopas jausmas. Kasmet tiesioginių investicijų į Lietuvą ateina vis daugiau, bet tuo pačiu nemažėja ir emigracija. Kaip tai reikėtų paaiškinti? Ar išvyksta tie, kurie neturėtų reikiamos kvalifikacijos dirbti užsienio investuotojų sukurtose darbo vietose, ar yra kita priežastis?
M. Katinas: Mes labai mėgstame viską „suvidurkinti“. Yra žymioji frazė apie tas bulves ir mėsą, kur gaunasi cepelinai iš dviejų skirtingų miestų. Paprastai valstybėje taip pat vystosi atskiri miestai, štai Lietuvoje – Vilnius, Kaunas, šiek tiek Klaipėda. Ir jie sparčiai augdami pritraukia daugybę jaunų žmonių – tiek užsienyje jau buvusių emigrantų, tiek žmonių iš mažesnių miestų. Mažesnieji miestai, kaip mes sakome, vis dar yra „po vandeniu“.
Dėl to ta emigracija vis dar vyksta iš mažesnių miestų, bet dabar net didesnis skaičius žmonių atvyksta į Vilnių ir Kauną. Panašu, kad Lietuvoje taip ir vystysis. Jei tas teigiamas scenarijus bus įgyvendintas ir mes vis daugiau ir daugiau miestų ištrauksime „iš vandens“, ten ta emigracija sustos ir net pradės žmones traukti atgal.
Jei netikime savimi ar tuo besaikiu optimizmu, tai yra daugybė pavyzdžių nuo Airijos iki tos pačios Estijos, kur pernai išvykusių ir grįžusių žmonių balansas persisvėrė į teigiamą pusę. Yra daugybė pasvarstymų, kas yra esminė dalis, bet nepaneigsime, kad ekonomika – viena pirmųjų. Yra didžiulis skirtumas tarp to, ko Lietuvai šiuo metu reikia, ir to, ką žmonės moka daryti išvykę į užsienį.
Lietuvai reikia IT specialistų, finansų specialistų, naujų verslo modelių specialistų, kurie dirba toje dirba vadinamojoje naujoje ekonomikoje. Šiandien tikrai galime 20–30 tūkst. žmonių priimti per pusę metų – tiek verslas Lietuvoje ieško ir neranda. Priimtų vos tik tie žmonės nuspręstų grįžti. Kai kalbame apie ekonominius migrantus, kurie neturi labai sofistikuoto išsilavinimo, tai taip, jiems turbūt nelengva kol kas Lietuvoje sukurti patrauklų pasiūlymą.
Žmogui, kuris savo fizine jėga sukuria sau darbo vietą, Londone atlyginimas bus vis dar pora kartų didesnis. Bet jei jau išsilavinimas leidžia daryti kažką, kas susiję su aukštosiomis technologijomis, tai tikrai nesunku ir Lietuvoje gauti pakankamai solidų atlyginimą. Tas disbalansas kuo toliau, tuo labiau matysis, vis labiau trūks žmonių, kurie moka dirbti su naujomis technologijomis. Viena dalis tų lietuvių dirba užsienyje, o ta kita dalis ir toliau bus netinkama pagal išsilavinimą ir jiems vidaus rinkoje bus sunku pasiūlyti atitinkamą kokybę ir gerą darbą.
– Kai kalbama apie emigrantų susigrąžinimą, turbūt naivu tikėtis, kad pavyktų susigrąžinti didžiąją dalį išvykusių. Galbūt mums trūksta kryptingumo šiuo klausimu – ką pirmiausiai norime sugrąžinti į Lietuvą? Turbūt į išvažiavusius protus reikėtų labiausiai koncentruotis, pone Lašai? Kad jie grįžtų ir čia kurtų didelę pridėtinę vertę, pradėtų verslus, vystytų aukštąsias technologijas ir t.t. O tada gal jau grįžtų ir tie nekvalifikuoti darbininkai?
V. Lašas: Žinoma. To puikių pavyzdžių yra ir mūsų pačių istorijoje. Sąjūdžio pradžioje viena iš iniciatyvų buvo kaip pritraukti tuos protus, kurie išvažiavę, ir Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas prieš daugiau nei 25 metus buvo didelis katalizatorius keistis visam aukštajam mokslui. Tuo metu labai daug profesorių, mokslininkų atvažiavo baigę mokslus užsienyje. Jie atnešė visai kitokį, vakarietišką požiūrį. To mums labai trūko.
Tas vienas universitetas, startavęs žaliame lauke, buvo kaip katalizatorius visiems keistis. Dabar mes turime kviestis tuos žmones, kurie daro labai svarbius ir įdomius dalykus Kembridže, Oksforde, Stanforde... Prikvietę jų kelis šimtus labai greitai galėtume rasti, ką jiems pasiūlyti. Jiems tiesiog turi būti suteikta laisvė tą daryti čia. Jei jie matytų, kad yra pakankamai vertinami čia, sugebėtų ne tik patys grįžti, bet ir pritraukti daug dėmesio, šalia atsirandančių investicijų. Kuriant naujus dalykus ir didelę vertę, iš pradžių atsiranda mokslas, tyrimai, o tada šalia daug švietimo ir t.t. Tai yra visas kompleksas.
Mes išleidome žmones mokytis, bet iki šiol nenusprendėme, kaip patraukliai pakviesti juos grįžti. Ir nebūtinai visam laikui. Jie gali grįžti keleriems metams padirbėti. Yra puikių iniciatyvų – „Kurk Lietuvai“, „Renkuosi mokyti“, „Globalios Lietuvos lyderiai“. Per juos galima puikių žmonių pritraukti į Lietuvą. Matydami, kad jų balso klauso, galime labai daug.
– Pone Katinai, kokius namų darbus turi padaryti valstybė, kad dar daugiau tiek užsienio investicijų, tiek pačių užsieniečių rinktųsi Lietuvą?
M. Katinas: Pirmiausia labai svarbu turėti kompetencijos centrą, kuris dieną naktį galvoja, kaip išspręsti tą problemą. Man atrodo, vyriausybė yra įsirašiusi tokią „talentų agentūrą“ kaip terminą, bet gal sakykime, kad tiesiog reikia turėti vieną langelį, vieną vietą, kur labai daug protingų žmonių sugalvotų, kokia yra valstybės bendroji strategija. Nekalbame apie kažkokius didelius resursus. Atskiras atsakymas ateis, kai mes nagrinėsime, ko reikia profesoriui grįžti į Lietuvą, atskiras atsakymas – ko reikia verslininkui ar medikui, mokytojui.
Matydamas dabartinį pokyčių alkį, kurį nori prezentuoti politikai, manau, kad būtent lietuviai, užsienyje įgavę daug žinių, būtų didelis katalizatorius tiems pokyčiams įgyvendinti. Jei viešąjį sektorių transformuotume radikaliai, reikėtų labai daug žmonių, kurie turi naują mąstymą. Jei padarytume aukštojo mokslo reformą, yra būtina pritraukti daugybę tarptautinio lygio dėstytojų. Jei norime sudrebinti mokytojų rinką, reikia pritraukti ne mažiau kelių šimtų mokytojų, kurie galbūt dabar dėsto Suomijoje, Anglijoje, Norvegijoje ar kitur.
Valstybė turėtų nagrinėti remdamasi tokiais programiniais principais, pavyzdžiui, ką reikia daryti, kad pritrauktume tuos kelis šimtus mokytojų? Ar paskata būtų nuomotis būstą, ar lengvesnis jų vaikų patekimas į darželį ir t.t. Panagrinėjus atskiras tematikas atsiras labai gerų pasiūlymų, kaip galima tą padaryti.
– Pone Lašai, ar jums netrūksta vizijos? Iniciatyvos yra viena, bet valstybės vizija – visai kas kita. Jūs asmeniškai daug dirbate kviesdamas į Lietuvą didžiausias kompanijas, siekdamas pritraukti investicijų. Bet ar tai turėtų būti privačios iniciatyvos? Juk tai turėtų būti visų pirma valdžios prioritetas, ar ne?
V. Lašas: Apie tai yra kalbama, manau, kad yra ir daroma. Galbūt tą turėtume daryti drąsiau, ryžtingiau, greičiau, įtraukiant visas, o ne vieną atsakingą instituciją. Tokios visuomenę keičiančios, transformuojančios iniciatyvos turi sulaukti dėmesio.
Proveržis vienoje srityje iš karto padaro pokytį ir kitose srityse. Jei mes pakeičiame vienu dideliu žingsniu pritraukdami didelę investiciją, kur atsiranda keli tūkstančiai įdomių, gerai apmokamų darbo vietų, kuriančių didelę vertę ne tik Lietuvai, tai atsirandame dėmesio centre. Ir ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių dėmesio centre. Taip mes tampame naudingi kitiems, esame geri partneriai. Turime tik išdrįsti tą pasakyti.
Mes išdrįstame pasakyti, kad norime krepšinio medalių olimpiadoje. Tai yra labai ambicinga ir kažkada gal buvo labai nedrąsu. Jaučiu, kad visuomenė turi noro ir entuziazmo keisti tą padėtį. Reikia tik visiems supratimo, ieškojimo, kas mus jungia, ir padaryti tuos keletą dalykų bendrai.
LRT televizijos laida „Dėmesio centre“
