Švedijos lietuviams šiemet teko garbė organizuoti Baltijos šalių dieną – nuo 2006-ųjų kasmet vykstantį renginį, skirtą šviesti Švedijos visuomenę apie tai, kokia turtinga yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūra. „Darbo nusimato tikrai daug“, – iki renginio likus mažiau nei mėnesiui sako Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rūta Gailiūtė-Žickienė, besidžiaugianti, kad bėgant laikui susidomėjimas šia švente tik auga.
„Baltijos šalių diena atsirado iš noro pristatyti, parodyti mūsų Baltijos šalių kultūrą Švedijos visuomenei. (...) Ypač po nepriklausomybės atgavimo metų, Baltijos šalių reputacija nebuvo labai gera, buvo visokių istorijų. Visą laiką buvo noras parodyti save – kad mes esame tikrai šaunūs, turime gražias tradicijas, gražią kultūrą“, – apie 2006 m. užgimusią tradiciją LRT RADIJUI pasakoja Rūta.
Pasak jos, lietuvių, latvių ir estų bendruomenės, gyvenančios Švedijoje, labai glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje, kartu organizuoja įvairius svarbiausių istorinių datų minėjimus. O konkrečiai prie Baltijos šalių dienos planavimo vairo stoja pasikeisdamos. Šiemet eilė atėjo būtent lietuviams.
Iki renginio liko jau visai nedaug – Stokholme jis vyks rugsėjo 9 d. Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkė atskleidžia, jog įprastai Baltijos šalių dienos minėjimas trunka apie 3–4 valandas. Jo metu pasirodo visų trijų šalių folkloro, šokių kolektyvai, prekiaujama rankdarbiais, tradiciniais Baltijos šalių patiekalais. Šiemet antrus metus iš eilės prie šventės kviečiami prisijungti ir ukrainiečiai.
Pašnekovė džiaugiasi, kad bėgant laikui Baltijos šalių diena sulaukia vis daugiau dalyvių – anksčiau jų tekdavo kviestis ir iš pačios Lietuvos, Latvijos ir Estijos, o dabar visiškai užtenka ir vietos bendruomenių atstovų.
„Iš pradžių vos surinkdavome keletą kolektyvų iš čia vietoje esančių ir veikiančių, (...) būdavo renginys toks gana kuklus, daugiau bendruomenės atstovai ateidavo, kažkokį patiekalą paruošdavo ir juo vaišindavo. (...) Seniau dar būdavo, kad tie, kurie atsakingi už renginio organizavimą, turėdavo galimybę iš savo šalies dar kažkokį profesionalų atlikėją pasikviesti.
Bet, tiesą sakant, paskutinius kelerius metus šitų kolektyvų ir dalyvių skaičius tiek išaugo, kad mums net nebereikia kviesti iš savų šalių. Dabar renginyje dalyvauja tiktai Švedijoje gyvenantys menininkai, kūrėjai, verslininkai ir kultūros atstovai“, – sako Rūta.
Patys švedai, dėl kurių ir buvo sumanyta ši graži tradicija, į renginį masiškai neplūsta, tenka pripažinti tautietei. Visgi Baltijos šalių diena yra sulaukusi ir šalies žiniasklaidos, ir politikų susidomėjimo.
„Daugiausia, žinoma, apsilanko tie, kurie turi kažkokių sąsajų su Baltijos šalių žmonėmis – tai šeimos nariai, draugai, artimieji. Taip, kad visai iš pašalies ateitų švedų, retai kada būna.
Bet pastaruosius kelerius metus buvo tokių didesnių sukakčių, kai pas mus atvažiavo ir nemažai politikų iš Lietuvos, (...) ir aukštų Švedijos vyriausybės atstovų. Tuomet netgi apsaugos sraigtasparniai skraidė virš teritorijos. Žinoma, tada buvo ir daugiau žiniasklaidos susidomėjimo, ir daugiau švedų iš pašalies atėjo į šitą renginį“, – pasakoja moteris.
Nuo 2009 m. Švedijoje gyvenanti Rūta, nors ir apsiprato šioje šalyje, Lietuvą prisimena su nostalgija. Taip pat jaučiasi ir nemažai kitų vietos lietuvių bendruomenės narių, kuriems labai svarbu išlaikyti ryšį su savo gimtine. Būtent prie to ir prisideda kasmet organizuojama Baltijos šalių diena.
„Kaip sakoma, dažniausiai emigrantai yra didžiausi Lietuvos patriotai. Kaip bebūtų, Lietuva yra mūsų gimtoji šalis. (...) Taip, mes kitame krašte galime pritapti, galime įsigyventi, tačiau mes niekada nebūsime čia vietiniai. Mes neturime čia (...) savo artimųjų kapų, neturime giminaičių, kurių nuvažiuotume aplankyti, neturime tų vietų, kur eitume pro šalį ir galvotume „va čia mano mokykla buvo“.
(...) Neturime tų šaknų gilių, kur jaustume, kad priklausome šiai vietai. Taip, mes galbūt jaučiamės patogiai, gerai, priimti, tačiau Lietuva visą laiką bus mūsų namai ir tas ryšys yra visą laiką reikalingas“, – įsitikinusi Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
