Dar vienam Rusijos diktatoriui Vladimirui (tik šįkart Leninui) labai dažnai yra priskiriama frazė: „Būna dešimtmečiai, kai nieko nenutinka ir būna savaitės, per kurias nutinka dešimtmečiai”. Tačiau tai ne jo žodžiai. Ši citata yra iš 1863 metų Karlo Marxo laiško Friedrichui Engelsui, kuriame komunizmo tėvas tikina, kad 20 metų gali „prabėgti kaip diena, per kurią nieko neįvyko, tačiau po jų gali sekti kelios dienos, į kurias telpa įvykiai, kurių užtektų 20-čiai metų“.
Nuo Vladimiro Putino kariuomenės įsiveržimo į Ukrainą nepraėjo nė mėnuo, tačiau į šias dienas tikrai sutilpo dešimtmečiai. Daugybė komentatorių suskubo šį įvykį pavadinti lemiamu – užbaigiančiu vieną epochą ir pradedančiu kitą.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas tai pavadino „Zeitenwende“ („besikeičiančiais laikais“), po kurių pasaulis nebebus toks, koks buvo. Tam tikra prasme jis teisus. Vokietija su savo „Rytų politika“ (Ostpolitik) siekė artimesnių ekonominių ryšių su Rusija nuo pat 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Scholzo pirmtakė Angela Merkel netgi manė, kad logiška padaryti Europą priklausomą nuo Rusijos gamtinių dujų ir naftos.
Visa tai baigta. Kaip ir pokarinės Vokietijos pacifizmo dienos – šalis netrukus padidins išlaidas gynybai iki mažiausiai 2 proc. BVP ir pavėluotai pasivys 10 NATO narių, sąžiningai vykdančių savo įsipareigojimus.
Kodėl taip yra? Juk Putinas nuo seno yra žudikas ir karo kurstytojas – tai jau ketvirtoji jo invazija į suverenią šalį nuo 2008-ųjų. Ir vis dėlto, mažesni ankstesnių invazijų mastai leido neišsisklaidyti iliuzijai, kad jis yra žmogus, su kuriuo Vakarai gali turėti reikalų.
Tačiau masiniai kapai apsuptame Mariupolyje, iki pamatų sugriauta didžioji dalis Charkovo ir milijonai į Vakarus traukiančių pabėgėlių šią iliuziją sunaikino galutinai. Vaizdai yra gerai pažįstami. Tereikia išimti spalvas ir mes išvysime Antrojo pasaulinio karo laikų Rytų Europą. Tad iš tiesų atrodo, kad tai yra tarpukario periodo pabaiga ir belieka tik sudėlioti šio lūžio taško detales. Pavyzdžiui, kaip greitai Europai pavyks padidinti išlaidas gynybai? Kaip greitai bus rasta alternatyva rusiškai naftai it gamtinėms dujoms? Nė vieno iš šių tikslų nepavyks pasiekti per kelias savaites, tačiau yra akivaizdus postūmis tai padaryti – kartui ir visiems laikams.
Brutalios Rusijos meškos sugrįžimas išsklaidė iliuziją, kad taika Europoje yra nemokami pietūs, apmokėti amerikiečių ir pagaminti ant rusiškų dujų. Dabar jau net aršiausi breksitininkai veržiasi bendradarbiauti su ES, kuriant „strateginę autonomiją“, kaip savo viziją žemyno susivienijimui saugumo ir gynybos klausimais pavadino Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Kiti įžvelgia dar didesnį lūžio tašką. 1989-aisiais savo esė „Istorijos pabaiga“ išgarsėjęs Francis Fukujama užtikrintai prognozuoja visišką Rusijos sutriuškinimą, tikindamas, kad „Putinas savo armijos pralaimėjimo neišgyvens“, o Rusijos krachas „pagimdys naują laisvę, sugrąžins tikėjimą globalia demokratija ir atgaivins 1989-ųjų dvasią“.
Norėtųsi tikėti, kad jis yra teisus, tačiau optimizmo tam pakanka ne visiems. Prieš Berlyno sieną 1989-aisiais per Centrinę ir Rytų Europą ritosi daugiausiai taikių revoliucijų banga (vos po trijų metų Jugoslavijoje komunizmo mirtis sukėlė karą), tačiau Kinijoje, kur 1989-uosius metus pažymėjo Tianmenio aikštės žudynės, tokio lūžio taško nebuvo. Iš laiko perspektyvos dabar matome, kad komunizmo išgyvenimas Kinijoje buvo istoriškai reikšmingesnis fenomenas nei komunizmo žlugimas į rytus nuo Elbės upės.
Stefanas Zweigas savo 1927 metų knygoje „Reikšmingi istoriniai momentai“ pabandė įvardinti tikruosius istorijos lūžio taškus. Kai kurie iš jų yra akuvaizdūs: Konstantinopolio pralaimėjimas Osmanų imperijai 1453-aisiais, Napoleono sutriuškinimas Vaterlou 1815-aisiais, Lenino sugrįžimas į Rusiją 1917-aisiais.
Kiti yra mažiau žinomi: pirmasis Vasco Núñezo de Balboa žvilgsnis į Ramųjį vandenyną (1513 m.), Johno Sutterio Kalifornijoje atrastas auksas (1848 m.), Cyruso Fieldo pastangos nutiesti transatlantinį telegrafo kabelį (1858 m.).
Zweigo teigimu, ekonominiai ir technologiniai pokyčiai taip pat gali sukelti lūžio taškus. Tiesą sakant, žvelgdami iš laiko perspektyvos galime drąsiai konstatuoti, kad interneto atsiradimas pažymėjo didesnį istorinį poslinkį nei pakelta Geležinė uždanga.
Ir štai mes atkeliavome į 2022-uosius. Į metus, kai norisi užsikrėsti Fukuyamos optimizmu, bet kartu ir neįmanoma atsikratyti abejonių ir nerimo – ar tik nepervertiname ukrainiečių gebėjimo atsilaikyti okupantui, kad ir kokie herojiški jie yra.
Šiame lūžio taške technologijos taip pat vaidina svarbų vaidmenį, juo labiau, kad rusai, regis, pradėjo 20-ojo amžiaus karą prieš 21-ojo amžiaus gynybą. Ir vis dėlto, net NATO šalims stengiantis tiekti Ukrainai ginklų, ukrainiečiams trūksta pažangios gynybinės ginkluotės, pajėgios apsaugoti juos nuo nuo sparnuotųjų raketų ir didelio aukščio bombonešių.
Taip, okupantams jie gerokai aptalžė šonus – per pirmąsias tris savaites žuvo per 7000 rusų karių. Ir taip, pirminis Putino planas greitai užimti Kyjivą ir nuversti Ukrainos valdžią išsprūdo jam iš gniaužtų.
Tačiau negalima nuvertinti Putino pasiryžimo tęsti negailestingą ir brutalų karą tol, kol jis ims kontroliuoti pakankamai pietinės ir rytinės Ukrainos teritorijų, kad išsireikalautų pakankamai koncesijų, kad jas pavyktų pateikti Rusijos gyventojams kaip pergalę.
Žmonės taip pat kalba apie beprecedentes sankcijas Rusijai, tačiau ar tikrai taip? Didžiausias Rusijos bankas Sberbank dar nepatenka po sankcijomis, o Vakarai nenustojo pirkti Rusiškos naftos už maždaug milijardą dolerių kasdien.
Ar tikėtinas perversmas Rusijos viduje? Vargu. Lygiai taip pat tikėtinas scenarijus, kad karinės nesėkmės, ekonominis spaudimas ir Vakarų nusistatymas prieš jį, gali pastūmėti Putiną imtis drastiškų veiksmų.
Visi, kas praėjusį trečiadienį klausėsi pagiežingo Putino kreipimosi į rusų tautą, su siaubu turėjo suprasti, kad stebi ne gudrų strategą, ne politikos šachmatininką, o tikrų tikriausią fašistą. Pareikšdamas, kd Rusijos „visuomenė turi išsivalyti“ nuo „niekšų ir išdavikų“, Putinas leido suprasti, kad su neparankiais veikėjais bus susidorota – nes juk kaltė visada tenka išdavikiškai penktajai kolonai, o ne pačiam diktatoriui. Iki tol atrodė, kad Putino grasinimai branduoliniu ar cheminiu ginklu tėra blefas, padėjęs jam atgrasyti Bideno administraciją nuo lenkiškų MiG lėktuvų perdavimo Ukrainai. Tačiau dabar aišku, kad iš savo bunkerio jis gali įsakyti bet ką.
Vienas dalykas, galintis sušvelninti Putino desperaciją, būtų Kinijos parama. Rusijos kreipimasis į Kiniją dėl ginklų ir maisto kariams, Jungtinėms Valstijoms reiškė pavojaus signalą. Kol kas negalima pasakyti, ar Vašingtono grasinimas sankcijomis atgrasė Kiniją nuo pagalbos Rusijai, ar paskatino ją stoti Putino pusėn. Jei prezidentas Xi nuspręs Rusiją paremti, karas gali užsitęsti iki begalybės.
Dar viena problema – vakariečių publikos negebėjimas ilgesniam laikui sukoncentruoti dėmesio. Kol kas karas visus laiko prikaustęs: rusų tankų kolonos, Ukrainos miestų griuvėsiai, minios pabėgėlių, įkvepiančios prezidento Zelenskio kalbos. Bet kiek ilgai tai bus įdomu eiliniam vakariečiui?
89 procentai vokiečių sako esą „susirūpinę“ arba „labai susirūpinę“ dėl Ukrainos žmonių; tačiau 66 procentai yra lygiai taip pat susirūpinę dėl energijos tiekimo trukdžių, o 64 procentai – dėl prastėjančios Vokietijos ekonomikos situacijos. Šiuo metu pasaulis išgyvena rimčiausią infliaciją per visą artimiausią atmintį, o vietinis finansinis nerimas paprastai yra svarbesnis nei svetimų šalių krizės.
Trumpai tariant, gali nutikti taip, kaip istorikas A.J.P. Tayloras apibendrino 1848 metų Europos revoliucijas: „istoriniu lūžio tašku, kur niekas taip ir nelūžo“. Tai nebūtų pirmas kartas, kai pirminis žmonių pasipiktinimas pavirsta į bejėgiškumą, o vėliau ir amneziją.
Tačiau taip neprivalo būti. Žinoma, ilgalaikiams geopolitiniams pokyčiams reikia laiko, tačiau jau dabar mes galime padaryti tris dalykus, kad padėtume prezidentui Zelenskiui ir ukrainiečiams kovoti su Rusijos agresija.
Pirmiausia, būtina palaikyti pastovų ginklų tiekimą ir gerinti tiekiamų ginklų kokybę. Ukrainai ypač reikia geresnių „žemė-oras“ raketų, kurios padėtų sumažinti jos pažeidžiamumą atakuojant iš oro.
Antra, ES turi nedelsiant įvesti visišką naftos ir dujų embargą. Tai būtų nepigu – tačiau nesužlugdytos Putino agresijos kaina galiausiai būtų didesnė. Trečia, JAV turi imtis vadovauti taikdarystės pastangoms ir nepalikti šio vaidmens kitiems – pavyzdžiui, Borisui Johnsonui ar ES lyderiams. Bidenas privalo atsisakyti pasyvios Obamos eros diplomatijos, kuri iš dalies mus į šį liūną ir atvedė.
Mes galime tapti esminio lūžio taško liudininkais. Tačiau tam reikalinga stipri lyderystė, kurios joks despotas negali išgąsdinti, net ir branduoliniais ginklais. Tokia, kuri primintų žmonėms, kad Ukrainos kova už laisvę yra taip pat ir mūsų kova. Tokia, kuri yra išmokusi istorijos pamoką apie tai, kad autoritarinių imperijų godumo svetimoms teritorijoms paprasčiausiomis sankcijomis nenumalšinsi. Be tokios lyderystės sunku įsivaizduoti, kad 2022-ieji galėtų tapti tokiais pat džiaugsmingais kaip 1989-ųjų lūžio taškas.
