2009 m. Lietuvos prezidento rinkimų kampanija buvo turbūt nuobodžiausia nuo pat šios institucijos atkūrimo prieš septyniolika metų. Kaip tuomet pažymėjo vienas akademikas, „prezidento rinkimų varžybos priminė kapines: vyravo mirtina tyla“. Nors kandidatavo septyni politikai, labiausiai išsiskyrė Dalia Grybauskaitė, buvusi diplomatė, finansų ministrė, Europos Sąjungos biudžeto komisarė, vienintelė „prezidento kalibro“ politikė iš visų kandidatų. Dar svarbiau tai, kad kampanijos metu prasiveržė 2008-2009 m. finansinė krizė, tad svarbiausia rinkimų tema tapo šalies ekonominė situacija. D. Grybauskaitė pabrėžė savo patirtį finansuose ir išskyrė save iš kitų, bolatiruodamasi kaip nepriklausoma kandidatė.
Gal todėl stebina tai, jog D. Grybauskaitė globalinėje arenoje išgarsėjo ne savo vidaus politika ar ekonomikos stabilizavimu, bet užsienio politika. Nors dabar ji garsėja kaip arši Rusijos kritikė bei artima NATO ir JAV sąjungininkė, 2009-aisiais būsimoji Lietuvos prezidentė kalbėjo, kad jos užsienio politikos prioritetai bus kitokie nei prieš tai prezidentavusio Valdo Adamkaus. D. Grybauskaitė teigė būsianti kur kas praktiškesnė ir persvarstysianti V. Adamkaus „nesubalansuotą“ užsienio politiką, per kurią Lietuva susidraugavo su tokiomis Rytų Europos „varguolėmis“ kaip Ukraina, Gruzija ar Moldova. Ji taip pat teigė, kad rusofobiškos Lietuvos politikos tendencijos bus nutrauktos. Tokie vieši pasisakymai leido suprasti, kad Lietuvos užsienio politika smarkiai pasikeis.
Žvilgsnis į ES
D. Grybauskaitės naująją užsienio politikos kryptį nurodė jos ankstesni pareiškimai dirbant ES Finansinių programų ir biudžeto komisare 2004-2009 m. Kol Lietuva draugavo ir rėmė „varguoles“, šalis pateko į akistatą dėl kelių svarbių klausimų su didžiosiomis ES šalimis. Tapusi prezidente, D. Grybauskaitė siekė paversti orientavimąsi į ES ir Skandinavijos šalis nauju Lietuvos užsienio politikos pagrindu. Ji davė suprasti, kad pagrindinis jos prioritetas bus formuoti glaudesnius santykius su Prancūzija ir Vokietija, kas padidintų Lietuvos politinį svorį ES. Kad pasiektų šį tikslą, Lietuva pasirašys strateginės partnerystės sutartis su kuo daugiau ES šalių, bei skirs mažiau dėmesio kaimyninei Lenkijai, sakė ji. Sulaužydama visų nuo 1994 m. išrinktų Lietuvos prezidentų tradiciją vykti pirmojo valstybinio vizito į Varšuvą, D. Grybauskaitė jam pasirinko Švediją.
Kalbant apie glaudesnių santykių kūrimą su dviem svarbiausiomis ES valstybėmis, praėjus mažiau nei trims savo prezidentavimo mėnesiams, D. Grybauskaitė pasiekė pirmą didesnę užsienio politikos pergalę, pasirašydama strateginės partnerystės sutartį su Prancūzija. Neaišku, kodėl pačiai Prancūzijai prireikė tos sutarties – abi šalys neturi jokių ypatingų istorinių ryšių ar bendrų interesų. Nenuostabu, jog dabar, praėjus šešeriems metams, sunku apčiuopti realią to susitarimo naudą.
Tačiau vienu didžiausių jos prezidentavimo politinių nusivylimų išlieka vengimas siekti oficialios strateginės partnerystės su Vokietija. Nors 2011 ir 2013 m. D. Grybauskaitė užtikrintai vadino Vokietiją „Lietuvos strategine partnere“, ji „pamiršo“ tą faktą, kad abi šalys tokio susitarimo nėra pasirašiusios.
D. Grybauskaitės darbas ES struktūrose ir bendradarbiavimas su Skandinavijos valstybėmis tapo didesnės ES svarbos Lietuvos užsienio politikoje įrodymu, ypač lyginant su ankstesniu V. Adamkaus valdymu. Šį dėmesį Europai dar labiau pabrėžė Lietuvos prezidentavimas Europos Tarybai per antrąjį 2013 m. pusmetį, kai buvo sutelktas dėmesys į įvairias ekonomines ir finansines problemas. Dėl savo patirties, D. Grybauskaitė tose diskusijose suvaidino svarbų vaidmenį, bei buvo apdovanota tarptautine Karolio Didžiojo premija, pripažįstant jos ES palankią užsienio politiką.
Tolyn nuo JAV?
Užsibrėžusi tikslą nutolinti Lietuvą toliau nuo į JAV orientuotos užsienio politikos, kurios siekė V. Adamkus, D. Grybauskaitė taip pat tapo pirmąja prezidente, pareiškusia, kad Lietuvos užsienio politika nepriklausys nei nuo JAV, nei nuo NATO. Tiesa, tuo pačiu ji patikino NATO sąjungininkes, jog Lietuva gerbs savo įsipareigojimus Euro-Atlanto organizacijoms bei dalyvaus tarptautinėse misijose. Ji taip pat palaikė JAV iniciatyvą gerinti moterų teises ir siekti lyčių lygybės visame pasaulyje, tokiu būdu pademonstruodama, kad Lietuvai svarbus ne tik saugumas, bet ir socialinis teisingumas.
Nepaisant šių pastangų, Lietuvos santykiai su JAV greitai ėmė blogėti. 2010-aisiais JAV ir Rusija pradėjo derybas dėl „New START“ branduolinio susitarimo, kuris išprovokavo intensyvias diskusijas posovietiniame bloke. Netikėtas Baracko Obamos dėmesio nukreipimas į Aziją ir „santykių atnaujinimą“ su Rusija parodė D. Grybauskaitei, kad JAV turi naujų prioritetų bei mažina svarbą, kurią prieš tai teikė mažesnėms šalims, tokioms kaip Lietuva. Ji pasisakė prieš „New START“ susitarimą.
Pasirašęs tą sutartį, prezidentas Obama 2010 m. Prahoje organizavo dalykinę vakarienę su Centrinės ir Rytų Europos valstybių lyderiais, kad atsakytų į jų nuogąstavimus. D. Grybauskaitė įžymiai atmetė JAV prezidento kvietimą ir sulaukė atsakomosios kritikos lavinos. Tarptautinė žiniasklaida manė, kad toks elgesys „iš šalies, maždaug šimtą kartų mažesnės už Ameriką, (...) rodo neįtikėtiną pasitikėjimą savimi, net ir lietuviškais standartais“. Tą pasitikėjimą savimi demonstravo netgi ne šalis, bet pati D. Grybauskaitė: ji teigė nematanti jokio apčiuopiamo rezultato, kurį gali duoti toks susitikimas. Kai kurie analitikai netgi tvirtino, jog jos veiksmai signalizuoja, kad Lietuvos lojalumą JAV kečia lojalumas Briuseliui.
Santykiai su JAV pasikeitė nuo prastų į dar prastesnius, kai D. Grybauskaitė neparodė noro sušvelninti savo kritikos NATO, bei, netiesiogiai, Obamos administracijai. Ji tvirtino, kad į NATO gynybos planą Lenkijai privalo būti įtrauktos ir trys Baltijos respublikos. „Taip, turi būti griežtas ir garsus partneris, jeigu nori būti išgirstas pokalbyje, - 2011 m. interviu paaiškino Lietuvos vadovė. – Lietuva nėra pratusi prie tiesmukų, glaustų ir tvirtų pareiškimų. Pripažįstu, kad naudoju šį stilių tam, jog prastumčiau NATO gynybos planus Baltijos valstybėms.“ Kai NATO nusprendė į tuos planus vis dėlto įtraukti Baltijos šalis, D. Grybauskaitė prisiėmė visus nuopelnus sau.
Kelis 2011-ųjų pabaigos mėnesius D. Grybauskaitė bandė susilaikyti nuo naujos kritikos JAV. Tačiau jos kategoriškas lyderystės stilius ir griežta retorika Obamos administracijai greitai ir vėl iškilo į viešumą. Dalyvaudama 2012 m. Čikagoje rengtame NATO viršūnių susitikime, ji pareiškė, kad Obama pakeitė savo poziciją dėl NATO antiraketinės gynybos sistemos ir JAV santykių su Rusija būtent dėl jos įtakos. „Mano pastangų rezultatas buvo tas, kad Jungtinės Valstijos ir prezidentas Obama asmeniškai dabar remia ir palaiko mūsų nuomonę dėl antiraketinės gynybos, patruliavimo oro erdvėje, bei energetinio saugumo“, - kalbėjo Lietuvos prezidentė.
Toks jos pasitikėjimas savimi įpykdė Baltuosius rūmus, tačiau taip pat ir parodė, kad ji pervertina savo įtaką didžiosioms politinėms galioms. 2013-aisiais ji dar kartą pareiškė, kad JAV eina nauja geopolitine kryptimi ir telkia dėmesį į Skandinaviją bei Baltijos šalis. Tokią jos nuomonę politologai dar kartą atmetė kaip niekuo nepagrįstą.
Turint omenyje 2009-2013 m. suformuotą jos retoriką, vargu ar D. Grybauskaitė artimiausiu metu pakeis savo požiūrį į JAV ir NATO. Ji įtikėjo „išlaisvinusi“ Lietuvą iš „įkaitės“ statuso santykiuose su JAV, ir kad jai vadovaujant dvišaliai santykiai buvo pagaliau paremti konstruktyviu bendradarbiavimu ir abipuse nauda.
Nepaisant to, kai 2014-aisiais Rusija įsiveržė į Ukrainą, pakeisdama geopolitinę realybę Europoje, D. Grybauskaitė buvo priversta pakeisti savo politikos prioritetus bei „antiamerikietišką“ nusistatymą 180 laipsnių. Ji suprato, kad be JAV paramos Lietuva negali atlaikyti Rusijos karinės grėsmės. Tokiu būdu D. Grybauskaitė ne tik pakeitė savo poziciją dėl gynybos, paspausdama vyriausybę padidinti ja skiriamas biudžeto lėšas, bet ir patvirtino šaukimo į kariuomenę atnaujinimą. Ji greitai tapo griežta Rusijos ir jos prezidento kritike, o tarptautinio konteksto pokyčiai privertė ją nukreipti Lietuvos politiką link JAV, ir priartinti ją arčiau tos, kurios siekė V.Adamkus.
Turint omenyje nerimą, kurį Rusijos invazija Ukrainoje padidino Lietuvoje, niekas nesistebėjo tokiu jos užsienio politikos krypties pasikeitimu. D. Grybauskaitės kritika Rusijai netgi pasitarnavo jai, sustiprindama jos pozicijas, o prezidentės populiarumas šalyje pasiekė naujas aukštumas. Naujoji geopolitinė realybė ir antirusiškos nuotaikos leido jai būti lengvai perrinkta 2014-aisiais. Ironiška tai, kad prezidentė, atėjusi į valdžią su pažadais „išvaduoti“ Lietuvą iš priklausomybės nuo JAV ir NATO, dabar yra užmezgusi su jomis glaudžius santykius, svarbius tiek jos politinei sėkmei, tiek Lietuvos saugumui.
Aušra Park yra Siena koledžo Niujorke profesorė adjunktė, tyrinėjanti posovietinės politinės lyderystės, lyginamosios užsienio politikos, politinės psichologijos, socialinio teisingumo ir kt. temas. Ji yra pelniusi daugybę presitižinių stipendijų iš tokių tarptautinių organizacijų kaip „Fulbright“, „IREX“, ir „German Marshall Fund of the US“. Šiuo metu ji rengia dvi knygas apie Baltijos šalių lyderius bei pirmąsias posovietinio bloko šalių moteris prezidentes.
