Paskutinį balandžio savaitgalį vešlios pavasarinės žalumos apsuptyje Dangaus šviesulių stebykloje ir Kulionių piliakalnyje, šalia Molėtų observatorijos, dundėjo būgnai ir skambėjo mūsų protėvių giesmės. Gausus būrys Jorės šventės dalyvių, kaip ir kasmet, čia pasitiko pavasarinius Naujuosius metus.
Labanoro regioniniame parke įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė šiemet švenčiama buvo jau 22-ąjį kartą.
Pirmąja pavasario žaluma išpuošę šventinius vartus, apipynę pirmosiomis pavasarinėmis gėlėmis Stebykloje esantį aukurą, Perkūno šventovę, sūpuokles, išsipuošę ir patys, šventės dalyviai pėrėsi ant Lenktinio ežero kranto įrengtoje apeiginėje pirtyje. Tuo pat metu, visą dieną Etnografinėje sodyboje įsikūrę amatininkai kvietė pasimokyti medžio drožybos, pasigaminti kartu žalvarinį papuošalą, įsigyti dailų rankų darbo dirbinį, paragauti nepaprastai skanių žolelių arbatos ar kiaulpienių šaknų kavos.
Gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ karžygiai mokė labai įdomių senovinių vikrumą, budrumą ir ištvermingumą ugdančių žaidimų, o prie laužo visą vakarą darniai skambėjo sutartinės, kurias jaunieji romuviai mokė vieni kitus dainuoti. O vakaro tamsai apgaubus Kulionių apylinkių ežerus ir pamiškes, ryškiai sužibus Vakarei ir patekėjus pilnačiai, buvo uždegtas didysis vakaro laužas ir senovinių žaislų gaidos visus kvietė sušilti lietuviškų tautinių šokių sūkuryje.
Naktį jaunimas su deglais iškeliavo į naktinį žygį – į tamsos ir gražia legenda apgaubtą Kulionių piliakalnį, kuriame pasak Kulionių kaimo žmonių, pačiame vidurnaktyje iki šiol pasirodanti raita kryžiuočių sudegintos pilies valdovo vėlė…
Kitą dieną šalia Etnografinės sodybos esančioje Perkūno šventovėje, iš pat ryto, skambant apeiginėms giesmėms buvo užkaistas didžiulis viralo katilas, kunkuliavęs visą šventės dieną. O šventės dalyviai iš Dangaus šviesulių stebyklos, nešini Lietuvos valstybės ir savo bendrijų vėliavomis, skambant Lietuvos Romuvos apeigų grupės „Kūlgrinda“ giesmėms ir aidint būgnams, darnia eisena išžygiavo į Kulionių piliakalnį. Gyva žmonių grandinė sujungė šventvietę su pilies kalnu, gyvuosius – su protėviais, dabartį – su būtove… Šventkalnyje susirinkusieji dėkojo protėvių vėlėms, kad yra lietuviai, kad vis dar gyvi, kad turi savo žemę, kalbą, savo būtovę, savo tikėjimą.
Čia prie seniausios piliakalnio pušies buvo prisiminti mūsų protėvių žygdarbiai, kiekvienam priminta pareiga ne tik eiti protėvių pramintu keliu, bet ir savo darbais tęsti šį kelią. Kiekvienas, pasiryžęs viešai prisiimti šią atsakomybę ir visų šventės dalyvių akivaizdoje iškilmingai prisiekęs, buvo įšvęstas į tikrų Romuvos bendruomenės narių gretas.
Po to karo vado Žalčiaus vadovaujami gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ karžygiai kalavijų kirčiais priminė protėvių aukas už mūsų Tautos laisvę.
Pagerbę ant piliakalnio Sąjūdžio priešaušryje 1988 sausio 6 d. žuvusią jaunąją etnokultūrinio sąjūdžio dalyvę Dainą Ramanavičiūtę, Jorės šventėjai darnia eisena grįžo į Dangaus šviesulių stebyklą. Joje nuo piliakalnio atnešta ugnimi įkūrę aukurą giedojo giesmes ir aukojo deivėms Gabijai ir Žemynai. Įsišventusieji į romuvius ir visi kurių vardas susijęs su Jorę – jorės, jorigės, jurgiai, jaručiai, jaroslavai, jurijai… buvo palaiminti atskira jiems skirta apeiga.
Perkūno šventovėje buvo pagerbtas Perkūnas. Jam iš įvairių baltų žemių atvežtus akmenis tardami linkėjimus šventės dalyviai iškilmingai dėjo prie šventovės viduj rymančio Perkūno rymio.
Vaikai rungėsi ridendami margučius-joručius. Ir suaugę, ir jauni sūposi Jorės sūpuoklėmis, ragavo apeiginį viralą ir ant didžiulės lauko keptuvės kepamą apeiginę Jorės kiaušinienę. Savo gamybos gira jarėnus, kaip ir kasmet, vaišino kaunietis Algimantas Sabaliauskas, o Žaliųjų klubas „Gojus“ visus pagirdė šviežia beržų sula.
Senojo baltų tikėjimo tęsėjai dėkojo dievams už dar vienus metus, už galimybę ir vėl įkvėpti gyvybę prikeliančių dieviškų galių. Šventinės apeigos prisikeliančioje gamtoje daugelį pakylėjo žygiams bei darbams Tėvynės labui iki kitos Jorės.
„Jorė yra nepaprastas laikas, kai aiškiai matome ir jaučiame, kaip Dangaus galybė šviesos pavidalu nusileisdama į po žiemos dar apmirusius žemiškus kūnus, visą kas gyva perkūnija naujo vešėjimo metui. Tuomet sugrįžę į prisikeliančios gamtos prieglobstį ir atlikdami protėvių apeigas, atsiveriame ir mes Dangaus ir Žemės galioms sau ir visai tautai linkėdami darnos!“, – sako Jorės šventės vedėjas ir Lietuvos Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas.
Jorės šventės pagrindiniai rengėjai – Molėtų krašto muziejus, Asociacija Žaliųjų klubas „Gojus“ ir Senojo baltų tikėjimo bendrija Romuva – džiaugiasi Molėtų rajono savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos bei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos parama rengiant šių metų šventę.
