Valstybė skiria milžiniškas lėšas moksliniams tyrimams, ir šalies laboratorijose gimsta pasaulinės reikšmės inovacijos. Išradimus belieka patentuoti ir paversti produktu, kuris būtų pagamintas, supakuotas ir parduotas. Bet čia atsiranda mokslininkams svetima sritis: tyrimų rezultatų komercializavimas sudėtingas ir brangus, o valstybės pagalba - minimali. Išradėjams belieka kreiptis į užsienio kompanijas. Paskui pati valstybė gali būti priversta iš tų kompanijų brangiai pirkti savo piliečių sukurtus produktus ir technologijas.
„Vakaro žinios“ prieš Kalėdas rašė apie Nacionalinio vėžio instituto (NVI) mokslininkų sukurtus vėžio žymenis, kurie padeda vėžines ląsteles aptikti žmogaus šlapime („Idėjai Lietuvoj sunku tapti kūnu“, 2017 12 12). Tai gerokai pigesnis būdas, negu „gaudyti“ vėžio ląsteles kraujyje, be to, nereikia naudoti adatų. Sukurti ir predikciniai molekuliniai žymenys prostatos vėžiui, kurie rodo konkretaus paciento jautrumą gydymui inovaciniais taikinių terapijos preparatais. Šie yra labai brangūs, tad nustačius, kad liga į preparatą nereaguos, nereikėtų gydymu alinti ligonio ir veltui švaistyti ligonių kasų lėšų.
Džiaugsmą dėl sėkmingų daugiau nei 10 metų darbo rezultatų temdo abejonės, ar pavyks įdiegti juos į praktiką. Mat pirmiausia reikia gauti patentą, be to, sveikatos sistemai skirtiems produktams turi būti atlikti klinikiniai tyrimai, o šalyje nėra praktikos, kad kokia nors įmonė imtųsi lietuviško produkto klinikinių tyrimų. Sulaukti valstybės paramos mažai vilties, belieka belstis į verslo kompanijų duris ir siūlytis...
Pritaikyti ES ribojimai
Evaldas Pabrėža, išradėjas ir konsultavimo paslaugas patentų klausimais teikiančios bendrovės „Integradet optics“ vadovas mano, kad NVI mokslininkams neturėtų būti kliūčių gauti kompensaciją už patento išdavimą, nes jų išradimas patenka į sumanios specializacijos (lazeriai, molekulinė biologija ir pan.) sritį, kur didžioji dalis išlaidų intelektinei apsaugai kompensuojamos ES lėšomis. Tai vykdoma per Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrą (MITA).
Vis dėlto, pastaraisiais metais paramos intensyvumas sumažėjo - anksčiau buvo galima susigrąžinti daugiau nei 90 proc. patentavimo išlaidų, dabar - tik apie 70 proc. Vienam patentavimui didžiausia galima suma - 30 tūkst. eurų.
„Tokios sumos galėtų pakakti registruotis 5 valstybėse, bet tik iki patento išdavimo (nuo trečių iki 20-tų patento galiojimo metų, jei jis nepanaikinamas, privaloma mokėti palaikymo mokestį - red.past.), - aiškino E.Pabrėža. - Be to, kad į paramą gali pretenduoti ne visi išradimai, o tik „sumanūs“, atsirado ir daugiau biurokratinių procedūrų. Anksčiau kompensacijos buvo skiriamos iš valstybės biudžeto, o dabar iš europinių pinigų - taigi ir nauji reikalavimai sukurti derinant prie ES lėšų skirstymo taisyklių.“
Savo klientams jis dažniausiai rekomenduoja pigesnį būdą - registruoti patentą Lietuvoje, kur tai kainuoja kelis šimtus eurų, o tada ieškoti išradimo komercializavimo galimybių - pramoninių partnerių, kurie imtųsi kartu su mokslo institucija tą patentą išplėtinėti ir organizuoti paties produkto gamybą.
„Nacionalinis patentas užtikrina datos prioritetą - ji pripažįstama visų patentų biurų visame pasaulyje, ir išradimo niekas negali pasisavinti. O tada viskas priklauso nuo to, kokį verslo partnerį ras mokslo institucija“, - sako E.Pabrėža.
Geriausia išeitis - parduoti?
Pašnekovo įsitikinimu, turint pasaulinės reikšmės išradimą, imtis jį diegti į gamybą su nediduke vietos įmone neefektyvu - reikia bandyti su didžiausiais pasaulio „žaidėjais“. Esąs ir puikus pavyzdys - Vilniaus universiteto sandoris su JAV įmone „DuPont Pioneer“. Pernai, kai Lietuvos mokslininkas per plauką negavo Nobelio premijos, kažkodėl buvo nutylėta, kad dar 2015 m. universitetas premijos verto išradimo vadinamųjų DNR „žirklių“ licenciją pardavė amerikiečiams.
„Nobelio premijai tai netrukdo, nes pasaulyje normali praktika, kai intelektinės nuosavybės teisės licencijuojamos, kažkam perduodamos. Juolab kad Lietuvoje nėra nė vienos kompanijos, kuri galėtų normaliai komercializuoti tokį išradimą kaip genomo redagavimo technologija“, - įsitikinęs E.Pabrėža.
Pasak jo, valstybė pakankamai nemažai investuoja į pačius mokslinius tyrimus, technologijų sukūrimą, iš dalies remia patentavimą, tačiau mokslo išradimų komercializavimas yra sudėtinga ir labai neapibrėžta sritis: „Skirti finansavimą labai neapibrėžtam dalykui būtų itin sudėtinga ir rizikinga. O kai mokslas bendradarbiauja su verslu, valstybės indėlio gali ir visai neprireikti.“
Biotechnologijos konkuruoja su lazeriais
ES paramos lėšas, skirtas sėkmingų mokslinių tyrimų pritaikymui praktikoje, administruoja prie Ūkio ministerijos veikianti Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) pagal priemonę „Intelektas. Bendri mokslo-verslo projektai“.
Peržvelgus teiktas paraiškas matyti, kad yra projektų, kur priešvėžinio vaisto technologijos kūrimo tyrimams su pelytėmis skirta daugiau nei 200 tūkst. eurų, panaši suma skirta kurti vakcinoms prieš odos ir plaučių vėžį, bet radome ir atmestą biofarmacijos įmonės paraišką, kur paramos tarp kitų veiklų buvo prašoma ir klinikiniam vaisto tyrimui.
LVPA atstovė komunikacijai Eglė Žemaitienė tvirtino, kad biotechnologiniai ir susiję su onkologija projektai vertinami pagal tuos pačius reikalavimus kaip ir kitų sričių projektai, atitinkantys sumanios specializacijos kryptis (pavyzdžiui, lazeriai).
„Klinikiniai tyrimai, jei yra pagrįsti ir būtini produkto kūrimui, yra finansuojami ir projektai dėl šios priežasties nėra atmetami. Tačiau veiklos, susijusios su produkto pateikimu į rinką, nėra tinkamos finansuoti. Projekto maksimali trukmė pagal priemonės reikalavimus gali būti iki 36 mėn., o sukurti vaistą ir atlikti klinikinius tyrimus per tokį laikotarpį dažniausiai neįmanoma“, - teigė agentūros atstovė.
Paramą žlugdo taisyklės
Daugiau nei 10 mln. eurų ES paramos lėšų mokslo pasiekimų pritaikymui administruoja ir MITA per priemonę „MTEP rezultatų komercinimo ir tarptautiškumo skatinimas“. Tačiau šią vasarą paskelbtas pirmasis kvietimas teikti paraiškas patyrė visišką fiasko - sulaukta vos 7 paraiškų, iš jų 6 buvo iškart atmestos, o vienas pareiškėjas vėlesniame etape nepateikė projekto sąmatos.
Priemonės administratorius Leonidas Jelenskis neslepia, kad panašaus rezultato ir tikėtasi, mat pakeitus finansavimo šaltinį iš valstybės biudžeto į ES lėšas, patvirtintos naujos jų naudojimo taisyklės, kur nustatytas reikalavimas, kad mokslo įstaigos turėtų projekto partnerių - atžalinių įmonių - akcijų. Šis reikalavimas pirmiausia paliko už borto visus mokslinių tyrimų institutus, nes jie yra biudžetinės įstaigos, kurios negali būti kitų įmonių akcininkės ir steigėjos.
Kita vertus, pasak L.Jelenskio, ir universitetai įmonių steigti neskuba, nors kaip viešosios įstaigos turi tokią teisę: „Mes atlikome apklausą ir paaiškėjo, kad universitetai nenori kurti naujų įmonių, nes tai jiems nežinoma sritis, kurioje gresia daugybė problemų. Čia juk faktiškai rizikos kapitalo įmonės, iš kurių išgyvena gal tik 10 proc., ir po kurio laiko 9 iš 10 bankrutuos. Tada universitetas taps holdingu, valdančiu krūvą negyvų įmonių, turės samdyti bankroto administratorius ir t.t.“
Reikalavimų, kuriuos nustatė Finansų ministerija, tikslas buvo tas, kad per akcijas universitetai gautų naudą iš sukurto galbūt labai vertingo produkto. Tačiau tokiu atveju reikia turėti kontrolinį akcijų paketą, o šis sukelia kitų problemų.
„Atsiranda kontrolės ryšių, o skaičiuojant pagalbos de minimis normas, turi būti apimti ir visi kontroliuojami juridiniai asmenys. Pagalba de minimis ribota - ne daugiau kaip 200 tūkst. eurų per 3 metus, o pristeigęs daug įmonių, universitetas tą ribą pasieks labai greitai“, - aiškino pašnekovas.
Tik smulkūs projektai
Jis atkreipė dėmesį, kad pagal minimą priemonę didžiausia galima paramos suma - tik kiek daugiau nei 23 tūkst. eurų, todėl pretenduoti gali tik smulkūs projektai, nereikalaujantys didelių sąnaudų.
Sudėtingiems molekulinės biologijos ar biotechnologijų projektams labiau tiktų kita MITA administruojama komercializavimo ir tarptautiškumo skatinimo priemonė „Eureka“, bet joje kvietimai teikti paraiškas dar nepaskelbti.
„Pinigų jai numatyta gerokai mažiau - tik apie 3 mln. eurų, bet vienam projektui galima pretenduoti į ne mažiau kaip 100 tūkst. eurų, ir ne daugiau kaip 300 tūkst. eurų. Tuose projektuose turėtų dalyvauti nors vienas užsienio partneris ir turėtų būti siekiama tokio mokslinio projekto lygio, kad kitas žingsnis galėtų būti jo rezultato komercinimas, - sakė L.Jelenskis. - Jeigu tokių projektų būtų daugiau, mokslo institucijoms atsirastų geresnių galimybių savo išradimus paversti realiais produktais.“
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio komentaras:
- Gaila, bet mokslo ir verslo bendradarbiavimui vis dar turi įtakos sovietmečio paveldas - centralizuotas valdymas, kai iš centro būdavo „nuleidžiama“, kokį mokslą turi „daryti“ mokslo tiriamieji institutai arba universitetai, o šalia gamintojams, pramonei „nuleisdavo“, ką jie privalo gaminti.
Šiandien turime besiformuojantį kokybiškai naują santykį: mokslas jau nori aktyviai dirbti su verslu, ir įmonės, kurios visų pirma dirba ne centralizuotai, o rinkos ekonomikos sąlygomis ir privačiu pagrindu, po truputėlį tokių galimybių atranda. Realiausia sąjunga, kai mokslas ateina su kryptingu įdirbiu, su kuriamais inovatyvių gaminių prototipais, kurie atras savo nišą rinkoje arba yra sukurti pagal verslo užsakymus.
Valstybės skiriama ES parama bendriems verslo ir mokslo projektams turėtų paskatinti tą sąjungą greičiau judėti į priekį, nes taip sumažinama privataus verslo rizika. Aišku, norėtųsi, kad šie procesai judėtų greičiau ir leistų Lietuvos ekonomikai tapti išmanesnei, bet jie pamažu jau įgauna pagreitį.
Šaltinis: Respublika.lt
