Sandras Botičelis (it. Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano Filipepi, 1445 m. kovo 1 d. – 1510 m. gegužės 17 d.) – italų ankstyvojo renesanso Florencijos dailės mokyklos tapytojas, garsus vienais žymiausių paveikslų meno istorijoje: „Pavasaris“ (arba „Primavera“, 1482 m.) ir „Veneros gimimas“ (1485 m.). Per savo gyvenimą buvo vienas iš Florencijos bankininkų šeimos Medičių numylėtinių, tapė jiems laisvas alegorijas antikinėmis temomis. Tačiau gyvenimo viduryje susižavėjo vienuolio Džirolamos Savonarolos mokymu ir, pasak legendos, pats mėtė savo paveikslus į religinių laužų liepsnas kaip nepadorius. Gyvenimo pabaigoje Sandras tapė giliai religingas scenas ir mirė skurde. Šiandien jo darbai dažnai vadinami italų ankstyvojo renesanso dailės, linijos ir formos harmonijos viršūne.
Alesandras Filipepis gimė 1445 m. Florencijoje, kaip spėjama, kovo 1 d. Sandro yra vardo Alesandras trumpinys, o pravardė Botičelis (liet. „maža statinaitė“) siejama su jo brolio Džovanio pravarde ir jam priklausiusios parduotuvės iškaba, kurioje buvo pavaizduota statinė. Sandras buvo jauniausias iš keturių pasiturinčio Florencijos kailiadirbio Marijano vaikų. Tėvas mėgino suteikti sūnui visapusišką išsilavinimą, tačiau jis pasirodė visiškai nemokslus (vėlesniais liudijimais, niekuomet neišmoko gerai skaityti ir rašyti). Neapsikentęs tėvas atsisakė minties, kad gali Sandrą išmokslinti, ir įdarbino jį pameistriu pas auksakalį, tačiau berniukas niekaip nemokėjo išmokti daryti to, kas jam sakoma. Tuomet Sandras atskleidė tėvui norą tapti tapytoju. Šis jį nuvedė mokytis į žymiausio tuo metu Florencijos dailininko Filipo Lipio dirbtuves. Mokytojas perdavė Sandrui geriausias Florencijos dailės tradicijas.
1465 m. grįžęs į Florenciją Botičelis pradėjo profesionalaus dailininko karjerą. Tuo metu datuojami pirmi jo darbai, pvz., „Madona su Kūdikiu ir dviem angelais“, rodę akivaizdžią Filipo Lipio įtaką. Tuo metu Sandras pradėjo susipažinti su kitais Florencijos dailininkais, iš kurių sėmėsi naujo įkvėpimo. 1472 m. įstojo į Šv. Luko dailininkų gildiją Florencijoje. Šiuo laikotarpiu datuojami vieni geriausių ankstyvųjų Botičelio darbų: „Holoferno atradimas“ ir jo porinis paveikslas „Judita, grįžtanti į Betuliją“, kuriuose vaizduojama biblijinė istorija apie Juditą, nukirtusią galvą judėjų priešų vadui Holofernui. Maždaug tuo metu Sandras pateko į įtakingiausios Florencijos šeimos, faktinių respublikos valdytojų Medičių, aplinką. Čia Sandras susipažino su iškiliausiais Florencijos piliečiais ir menininkais.
Tuo metu Botičelis susipažino su aštuoneriais metais jaunesniu Leonardo da Vinčiu, šiam laikotarpiui priklauso ir menama Botičelio meilė Simonetai Vespuči, vadintai gražiausia moterimi visoje Florencijoje. Daugelis vėlesniųjų tyrinėtojų linkę atpažinti Simonetos portretą Veneros įvaizdyje garsiuosiuose „Pavasario“ ir „Veneros gimimo“ paveiksluose bei kituose Botičelio kūriniuose, kuriuose vaizduojama ta pati supoetinta moteris. Pačių garsiausių Botičelio darbų sukūrimą gaubia paslaptis. „Pavasaris“ ir „Veneros gimimas“ buvo aprašyti tik apie 1499–1500 m. „Pavasaris“ pradėtas, manoma, apie 1478 m., baigtas apie 1482 m. „Veneros gimimas“ datuojamas 1482-85 m. Abu paveikslai buvo saugomi Medičių užmiesčio viloje ir tikriausiai buvo asmeniniai, neskirti rodyti viešumoje, Florencijos valdovo Lorenco Medičio užsakymai.
1480-ųjų viduryje Sandras Botičelis jau buvo pripažintas dailininkas, turėjo daug užsakymų iš Florencijos aukštuomenės ir bažnyčių. Daugelį jų atlikinėjo Botičelio mokiniai. Paties Sandro darbai pradėjo prarasti aiškumą ir nuoseklumą, taip būdingą patiems geriausiems jo kūriniams. Tuo metu Florencijoje savo mokymus skleisti pradėjo Džirolamas Savonarola. Įtaigus dominikonų vienuolis kritikavo bažnytinę ir didikų valdžią, ištvirkimą, žemiškąją tuštybę. Greitai prie Savonarolos prisijungė tie, kurie nekentė Medičių ir bažnytinininkų parsidavinėjimų (tuo metu valdė korupcija, intrigomis pagarsėjęs ir netgi žmogžudystėmis įtariamas popiežius Aleksandras VI-asis). Sandras Botičelis taip pat susižavėjo vienuolio mokymu, metė dailę, nakvojo Florencijos gatvėse, vaikščiojo apiplyšęs. Greitai Savonarolos pasekėjai perėmė valdžią mieste. Medičiai ir kita aukštuomenė buvo išvyti, o Sinjoros aikštėje suliepsnojo „Tuštybės laužai“, skirti sunaikinti nedorovingus, amoralius ir tuštybės kupinus kūrinius. Anot legendos, Sandras Botičelis pats mėtė į laužus savo paties paveikslus.
1498 m. suėmus ir nuteisus sudeginti Savonarolą, Sandras Botičelis liko Florencijoje be darbo ir be turto. Jis būtų miręs iš bado, jei ne į Florenciją grįžę draugai ir Medičiai, kurie jį sušelpė. Sandras Botičelis mirė 1510 m. gegužės 17 d. Paskutinius metus nebekūrė. Palaidotas Visų Šventųjų (Chiesa di Ognissanti) bažnyčioje Florencijoje, pagal jo pomirtinį norą, „prie Simonetos Vespuči kojų“.
