Vis daugiau žmonių kenčia nuo perdegimo sindromo – jaučia nuolatinę įtampą, tuštumo jausmą, energijos stoką, negebėjimą susikaupti, tampa apatiški arba nesuvaldo emocijų ir partrūksta. Projekto „Laimės kamertonas“ įkūrėja, kūno terapijos ekspertė ir sąmoningo gyvenimo trenerė Rasa Mažionienė dalinasi patarimais, kaip įveikti perdegimą bei pasirūpinti savimi, kad organizmo resursų užtektų susidoroti su kasdieniais iššūkiais.
– Rasa, kas lemia perdegimo sindromą?
– Pagrindinė perdegimo priežastis yra nuolatinis stresas, kurį jaučiame dėl per didelio informacijos srauto, per didelių reikalavimų kiekio, baimės suklysti. Trumpiau tariant, mums kiša koją mada būti sėkmingiems. Ilgainiui žmogaus resursų nebepakanka susidoroti su nuolat patiriamu stresu ir jis net negali suvokti savo jausmų bei tikslų.
– Ar perdegimą gali patirti tik dirbantys žmonės, ar, pavyzdžiui, ir paaugliai ar net vaikai?
– Bet kas gali patirti perdegimą, su amžiumi ar profesine sritimi to nesieju. Žinoma, dažniau pasitaiko dirbantiems suaugusiems žmonėms, nes paauglys gali atsitraukti iš sociumo, užsidaryti, nebendrauti. Suaugusieji esame labiau įsprausti į tam tikrus rėmus, nes nešame atsakomybę už savo šeimą, socialinę padėtį, paskolas ir kt. Suaugęs žmogus yra labai stipriai apribotas savo pasirinkimuose, tačiau perdegimą gali jausti ir paaugliai bei vaikai, tik skirtingoms amžiaus grupėms jis pasireikš nevienodai.
– Kokie kūno siunčiami signalai įspėja apie perdegimą?
– Pirmiausia dingsta susidomėjimas gyvenimu – abejingai vertiname tai, kas anksčiau teikdavo malonumą. Nebedžiugina maistas, muzika, veiklos, kurias mėgdavome. Atsainiai bendraujame su kitais, nebesuprantame humoro, negalime pasijuokti iš savęs be cinizmo, nebemokame džiaugtis. Jaučiamės, tarsi būtume antrame plane, klaidžiotume po rūką. Neretai tokia savijauta sutapatinama su amžiumi – neva suaugęs žmogus nebegali džiaugtis kaip vaikas. Iš tiesų suaugusieji nuo vaikų skiriasi tik gyvenimo patirtimi, tačiau mums būdingos lygiai tos pačios emocijos.
Apie perdegimą perspėja ir sunki pečių juosta, nerimas, miego sutrikimai, dažnesni peršalimai. Įtampa kūne neigiamai veikia limfotaką ir kraujotaką, todėl į organizmą papuolusi infekcija greičiau pasklinda.
– Jei nepaisysime minėtų ženklų, kuo tai gresia?
– Galimi įvairūs scenarijai, priklausomai nuo konkretaus žmogaus organizmo. Dažniausiai pasitaiko įvairūs psichikos sutrikimai: apatija, depresija, nėrimas į darboholizmą. Šiems laikams ypač būdinga depresija su šypsena, kai žmogus gyvena du skirtingus gyvenimus realybėje ir socialinėje erdvėje. Gali atsirasti įvairių fizinės sveikatos problemų: bene dažniausiai sutrinka virškinimas, taip pat neretai jaučiamas guzas gerklėje, kuris trukdo nuryti. Ilgainiui fizinė ir psichinė sveikata gali visai sugriūti, ženkliai pakenkdama gyvenimo kokybei – žmogus gyvena tik tam, kad spręstų problemas.
– Ar socialiniai tinklai taip pat gali būti viena iš perdegimo priežasčių?
– Taip, gali būti, tačiau tai priklauso nu to, ką juose veikiame, kuo domimės, kaip reaguojame. Soc. tinkluose galime pasisemti idėjų, gauti vertingų patarimų, panašiai kaip skaitant autoritetingų žmonių biografijas. Tai gali padėti spręsti įvairias problemas, plėsti mūsų supratimo lauką. Tačiau jei lygiuosimės į kitus, bandysime atitikti tam tikrus standartus, siekti tų pačių rezultatų, o ne atskleisti save – jau atsiranda pavojus.
– Ką daryti, jei pastebėjome perdegimo ženklų?
– Kadangi perdegimo ženklai matyti mūsų kūne, tai nuo jo reikėtų ir pradėti. Visu pirma siūlyčiau pasidaryti išsamius kraujo tyrimus, kad išsiaiškinti ar sklandžiai funkcionuoja hormononinė sistema ir tai aptarti su gydančiu gydytoju.
Kūnui vienas efektyviausių dalykų yra klasikinis tailandietiškas masažas. Kadangi kūnas stipriai pertemptas, regis, net negali prisiliesti, todėl per drabužius atliekamas masažas yra labai geras pasirinkimas. Tailandietiško masažo metu išjudinama limfotaka ir kraujotaka, atpalaiduojami raumenų spazmai, pradingsta įtampa visame kūne.
Antras žingsnis būtų atkreipti dėmesį į tai, kas dar teikia malonumą, tikrą džiaugsmą. Galbūt artimi santykiai – daugiau laiko praleiskime šeimoje, atnaujinkime ryšį su draugais. Pasiklausykime mėgstamos muzikos, skanaukime patiekalus, kurie praeityje teikė didelį malonumą. Bandykime sugrįžti į gyvenimą, kuris džiugino, tačiau tuo pačiu atraskime ir naujų veiklų: nueikime į keramikos būrelį, čiuožkime ant ledo, dainuokime sutartines, mokykimės kitos kalbos ir kt. Taip praplėsime savo matymo ribas, sutiksime naujų žmonių.
Trečias svarbus dalykas yra disciplina. Reikia pasidaryti laiko analizę – kiek laiko skiriu sau, darbui, šeimai, draugams. Darbo metu dirba protas ir nukenčia jausmų sfera, nes jai skiriame per mažai laiko. Reikia surasti balansą tarp pareigų ir malonumų. Sakyčiau, kad esame antžmogiai, nes net esant tokioms perkrovoms sugebame būti laimingi. Jei susikurtume balansą, gyvenimas būtų nuostabus.
– Pasidalinkite keliais patarimais, kaip sukurti daugiau balanso ir darnos gyvenime.
– Pirmiausia turime suvokti savo fiziologiją. Nors ir labai sudėtinga, mūsų visų fizika ir psichika yra vienoda – esame veikiami tų pačių hormonų, jaučiame tas pačias emocijas ir t.t. Priklausomai nuo to, ar mūsų gyvenimo būdas atitinka vidines vertybes, mąstymą, mūsų veiklos gali lemti džiaugsmo ar streso hormonų išsiskyrimą. Įsivertinti, ar gyvename tinkamai, galima ir užduodant sau klausimą „ar tokį gyvenimą norėčiau perduoti savo vaikams, ateities kartoms?“. Jei kitiems tokio gyvenimo nelinkėtume, reiktų prisiminti, kad visada turime bent kelis pasirinkimus – visada galime kažką pakeisti, pasirinkti kitą kelią.
Balansas atsiranda tada, kai sujungiame protą, jausmus ir kūną. Tai padaryti padeda labai paprasta praktika. Siūlau vakare (galima ir dienos metu) atsigulti ir po vieną padėkoti savo organams – kad akys mato, kad protas mąsto, kad kojos neša ir t.t. Pagalvojant apie kiekvieną organą, siunčiant jam dėkingumą, meilę, šilumą, emocinį atsaką, nervų sistema ten siunčia maisto medžiagas – gerėja šių organų veikla, subalansuojame kūną, protą ir emocijas.
– Kaip žinoti, kad jau sveikstame nuo perdegimo?
– Nuo savęs vėl atsigręžiame į aplinką, bet tai vyksta nepamirštant savęs: kai mums gera, norisi ir kitą pasikabinti, nusišypsoti. Po truputį pradeda grįžti pojūčiai – aplinkui darosi šviesiau, spalvos ryškesnės, garsai skambesni, kvapai stipresni. Tiesiog vėl norisi gyventi.
– Pamiršti save ypač būdinga moterims, kaip sąmoningai to nedaryti?
– Ne visoms moterims patinka ši frazė, bet „nereikia tapti vyru, kad būtum moterimi“. Moterys neria į labai sudėtingus reikalus – konkurenciją, karjerą, pamiršdamos, kad veikla moteriai visu pirma turėtų teikti malonumą. Bėgame, norime būti savarankiškos, bet tai ne kas kita, kaip stresas. Ilgainiui prarandamas balansas, nes moterims nebūdinga konkuruojanti energija, tada prasideda nepasitenkinimas šeimoje, sumenkiname partnerį ir imamės hiperbolizuoto motinos vaidmens – su antrąja puse elgiamės kaip su vaiku. Šlubuoja ir sveikata – atsiranda skydliaukės problemų ir „moteriškų ligų“. Tai šių laikų rykštė, bet dabar yra labai daug informacijos, gerų mokymų ir tikiu, kad susitvarkysime su šiuo žmonijos sąmoningėjimo etapu.
Rasą Mažionienę kalbino Laima Samulė
