Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur.
Šių išpuolių sukelta persmelkianti panika per kelias savaites smarkiai išaugino griežtakalbio V. Putino populiarumą. Iš pradžių tai užgožė pagrįstus klausimus apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Daugelis tų, kurie bandė aiškintis sprogimų paslaptis, atsidūrė kalėjime arba yra negyvi. Tačiau nepatogūs klausimai dėl atakų laiko, prieštaringų ir per ankstyvų viešų pareiškimų, menkų įrodymų ir motyvacijos taip ir liko neatsakyti. Teorija, kad Kremlius prisidėjo prie daugiau kaip 300 žmonių nužudymo arba jį apskritai sumanė, nors ir neįrodyta, dabar yra laikoma pagrindine.
Neabejotina, kad V. Putino populiarumas grindžiamas jo demonstruojamu griežtumu: teroristai turi tikėtis negailestingo atpildo, o ne nuolaidų. Iš tikrųjų Rusija niekada nesikalba su teroristais, išskyrus tuos atvejus, kai tai daro. 2001 metų lapkritį V. Putino pasiuntinys Viktoras Kazancevas Maskvos oro uoste kalbėjosi su Achmedu Zakajevu, užsienyje gyvenančiu nepriklausomybę remiančio čečėnų lyderio Aslano Maschadovo atstovu. Šios diskusijos – galiausiai bevaisės – tęsėsi vyriausybiniuose svečių namuose.
Tačiau apskritai Rusijos atsakas į terorizmą V. Putino valdymo metais yra kone performatyviai žiaurus, įskaitant pražūtingą dujų panaudojimą įkaitų pilname Maskvos teatre 2002 spalį ir Ingušijoje esančios Beslano mokyklos šturmą panaudojant sunkiąją ginkluotę 2004 metais. Daugybė šimtų žmonių žuvo, kad būtų pagerintas Kremliaus įvaizdis.
Kremlius taip pat negailestingai reaguoja į kritikus, vykdydamas žudikiškas represijas namuose ir užsienyje. Kituose kontekstuose radioaktyvaus polonio (2006 metais Londone) ir nervus paralyžiuojančios medžiagos „Novičiok“ (2018 metais Britanijos Solsberio mieste) panaudojimas būtų laikomi teroristiniais išpuoliais, kaip ir 2014 metais įvykdyti sprogdinimai ginklų sandėliuose Vrbetice Čekijoje. Taip pat būtų traktuojami ir įprastesni Kremliaus kritikų nužudymai Berlyne 2019-aisiais ir Ispanijoje praėjusį mėnesį. Išpuoliai prieš Ukrainos civilinę infrastruktūrą – pastaruoju metu Charkive – taip pat būtų laikomi karo nusikaltimais: tam tikra terorizmo rūšimi.
Tam tikra prasme tai veikia. Skleidžiama žinia, kad priešinimasis V. Putinui kenkia sveikatai. Jei būsite sugauti, būsite kankinami ir nužudyti (o pirmiausia galbūt priversti suvalgyti nupjautą savo ausį; toks likimas ištiko vieną iš įtariamųjų dėl praėjusią savaitę įvykdyto kruvino išpuolio koncertų salėje „Crocus City Hall“ Maskvos priemiestyje).
Tačiau kita prasme taip nėra. Jei net ir itin žiaurus elgesys nesulaiko pasipriešinimo, atgrasomasis poveikis susilpnėja. Ukrainos kančios nepaskatino tokių šalių kaip Estija, Latvija ir Lietuva siekti suartėjimo su Kremliumi. Priešingai, jos stiprina savo ginkluotąsias pajėgas ir stato įtvirtinimus. Jos pasirengusios kovoti ir mirti už savo laisvę, net ir prieš didžiulę jėgą. Tai stiprina ir kitų šalių stuburą.
Tas pats pasakytina ir apie Rusiją. Tariamai visagalė FSB nesugebėjo užkirsti kelio naujausiam teroristiniam išpuoliui. Kaip neseniai paskelbtame straipsnyje dienraštyje „The Guardian“ pabrėžė mano kolega iš CEPA Andrejus Soldatovas, išplitęs nepasitikėjimas turi ardantį poveikį. Saugumiečiai negali pasakyti tiesos valdžiai. O įsibaiminę gyventojai neatskleis naudingos informacijos.
Šios klaidos mažina FSB patikimumą visais lygmenimis. Taip pat represijų atmosfera nesustabdo kai kurių pasipriešinimo elementų. Rusija nesiekia Šiaurės Korėjos politinės, socialinės ir kultūrinės kontrolės lygio. Vietoj to plinta sąmokslo teorijos. Jos apima mintį, kad valdžios institucijos galbūt sudarė sąlygas teroristiniam išpuoliui, kad sukurtų pretekstą dar didesnėms represijoms, mobilizacijai ar kokiam nors kitam politiniam triukui.
Tokia problema, kai negailestingumas tampa jūsų skiriamuoju bruožu. Tai veikia jūsų reputaciją.
Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
