2019 m. birželio mėn. 19 d., Lietuvos istorijos instituto istorikė Rasa Čepaitienė ragino valstybę ir visuomenę imtis 24-ių klausimų, pradedant „Kokia 1941 m. birželio sukilimo reikšmė ir kur dėti vertybinius akcentus?“ ir baigiant „Ko tylime?“
Jos klausimus galima vertinti kaip paparčio žiedą lietuvių tautos savimonės istorijoje. Mąstymas klausimais visaip pranoksta mąstymą atsakymais. O klausimų išsakymas Seimo Konstitucijos salėje surengtoje atviroje diskusijoje telkia visą lietuvių tautą, visus Lietuvos šalininkus, visus šališkus savo šaliai.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė ją pasisakyti diskusijoje, „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Nepriklausomybės paskelbimas 1941 m. birželio mėn. 23 d. sutampa su Rasos švente, vasaros saulėgrįža, Joninėmis. Rasos šventė švenčiama per naktį, nuo 23 d. iki 24 d., tad paparčio žiedu laikytinas 24-tas klausimas, „Ko tylime?“
Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisiją sudaro 16 Seimo narių, kuriems labiausiai rūpi šie klausimai, įskaitant komisijos pirmininką Arūną Gumuliauską, Arvydą Anušauską, Lauryną Kasčiūną ir Emanuelį Zingerį. Jiems talkininkauja visuomeninė taryba, kurios 33 nariai priklauso Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, Laptevų jūros tremtinių brolijai „Lapteviečiai“, Lietuvos politinių kalinių sąjungai, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijai, Lietuvos politinių kalinių bendrijai Kolyma, Tremtinių ir partizanų palikuonių asociacijai, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungai, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai, Labdaros ir paramos fondas „Jauniems“, bendrijai „Lemtis“, Lietuvos Sąjūdžiui, Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijai, ir Nepriklausomybės gynėjų sąjungai.
Lietuvos Valstybės ir lietuvių Tautos ateičiai neabejingiems piliečiams skirtas portalas ProPatria.lt paskelbė Rasos Čepaitienės pranešimo tekstą, „Svetimas žvilgsnis į XX a. vidurio įvykius Lietuvoje“. Atviroje diskusijoje taip pat pranešimą skaitė Lietuvos kariuomenės Strateginių komunikacijų departamento darbuotojai Auksė Ūsienė ir Karolis Zikaras.
Kapitono Jono Noreikos anūkė, rašytoja Silvia Foti puikiai vertina Rasos Čepaitienės pranešimą. „Džiaugiuosi, kad mes lietuviai gilinamės į savo istoriją ir drįstame klausti nepatogius klausimus. Mums dera giliai pažvelgti į savo sielą, kartu matyti ir savo baisias nuodėmes, kad geriau pažintumėme save.“
Taikos mokyklos taikvedys Andrius Kulikauskas mokys taikdarius palaikyti Rasos klausimų tyrimus, rinkti prisiminimus, skelbti dokumentus, vesti pokalbius.
Rasos klausimai
1) Kokia 1941 m. birželio sukilimo reikšmė ir kur dėti vertybinius akcentus?
2) Ar tai buvo pirmosios sovietų okupacijos „gėdos nuplovimas“, nepriklausomybės atstatymo siekis, keršto aktas besitraukiantiems komunistams už stalinines represijas ir trėmimus?
3) Ar, priešingai, bendradarbiavimo su naciais dėmė, nusikaltimai prieš žydus ir kitus civilius gyventojus? Ar sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vadai yra nacių kolaborantai, ar tautos didvyriai?
4) Kokia Birželio sukilimo politinė vertė?
5) Birželio sukilimas kaip „politinė klaida“ (Tomas Venclova), „Holokausto preliudija“, „naivus ir tuščias reikalas“?
6) O gal tiesa, kad „Jei mes turėjome apgailėtiną komunizmo supratimą, tai sukilimas rodo, kad ne geriau pažinojome ir nacius“ (Feliksas Jucevičius)?
7) Ar „žydai buvo mūsų bendrapiliečiai“, ar „nedėkingi svetimieji, okupantų talkininkai, bendradarbiavę su sovietais griaunant Lietuvos valstybingumą ir persekiojant bei žudant jos veikėjus“? Akivaizdu, kad istorinės tikrovės būta žymiai sudėtingesnės...
8) Ar alternatyvus, nacionalinės istorijos perspektyvą akcentuojantis aiškinimas išvis įmanomas šiomis griežtos oficialiojo diskurso kontrolės sąlygomis?
9) Ar tikrai, kaip teigia vokiečių istorikas C. Diechmannas, Birželio sukilimas buvo „radikalų dešiniųjų nacionalistų“ siekis išvalyti Lietuvą nuo etnokultūrinių bendrijų?
10) Kodėl, pasak jo, lietuvių visuomenė neprotestavo prieš Holokaustą (lyg Vokietijoje būtų protestavusi itin aktyviai ir sėkmingai)?
11) Ar išties, kaip jis teigia, nacių okupacijos metu Lietuvoje būta tik 900 vokiečių ir 20 tūkstančių lietuvių, dirbusių savivaldos institucijose, tad būtent lietuviai vykdė genocidą savo iniciatyva ir nuožiūra?
12) Kodėl lietuvių antisovietinis pasipriešinimas buvo žymiai gausesnis ir masiškesnis, nei antinacinis?
13) Kiek miško brolių tarpe išties būta žydšaudžių?
14) Koks jų procentas ir kokios konkrečios pavardės laisvės kovotojų, susitepusių žydų krauju?
15) Kiek jų tarpe nuskriaudė nekaltų civilių, nepagrįstai įtartų kolaboravimu?
16) Kiek patikimi liudijimai, kad partizanai vykdė egzekucijas niekuo dėtiems žmonėms?
17) Ar „dviejų genocidų“ teorija, kuri neabejotinai vis dar yra populiari visuomenėje, nors šiukštu uždrausta svarstyti istorikams, išties neturi pagrindo ir jau galutinai atmesta?
18) Ar žydo-bolševiko mitas buvo sukonstruotas nacių ir atmesdami jį nebeturime teisės kelti klausimo apie Lietuvos žydų bendradarbiavimo su sovietų represinėmis struktūromis klausimo?
19) Kiek Lietuvoje būta žydų gelbėtojų ir koks jų sociokultūrinis portretas europiniame kontekste?
20) Kaip atskirti tikrus karo nusikaltėlius nuo sovietinių represinių struktūrų dezinformacijos, šmeižtų, kankinimais išgautų „prisipažinimų“?
21) Ar pasidavimas svetimai XX a. vidurio istorijos interpretacijai, nedrįstant pateikti savos ir bevelijant kišti galvą į smėlį kaskart sulaukiant tokių kaltinimų, užuot formavus nacionalinę istorijos politiką kaip aiškų atsaką priešiškai propagandai ir hibridiniam karui, nėra tik dar vienas Lietuvos vidinės kolonizacijos požymis?
22) Argi, kaip iki šiol, būtina atsižvelgti į kiekvieno neprofesionalo, atstovaujančio dominuojantį Vakarų naratyvą (su rytietišku kvapeliu), viešą spaudimą vien dėl to, kad jis yra užsienio pilietis?
23) Ar jis mažiau ideologiškai angažuotas ir a priori žino, kaip iš tikrųjų buvo?
24) Ko tylime?
