Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos narys, vienas geriausių Illinois valstijos kaimo gydytojų Remigijus Satkauskas, pelnęs Illinois Rural Health Association (IRHA) apdovanojimą, didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis.

– Buvote vienas geriausių Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) studentų, tačiau baigęs medicinos mokslus sovietinėje Lietuvoje, staiga emigravote į Vakarus. Ar nebuvo baisu? Be penkių minučių gydytojas išvažiuoja į nežinią.

– Žinoma, buvo truputį baisu, nes išvažiavau į Kanadą, nežinomą kraštą, beveik visai nemokėdamas anglų, prancūzų kalbų. 1987 metais, dar gilaus sovietmečio laikais, milžiniška propagandos mašina visa gerkle rėkė apie ,,supuvusio Vakarų pasaulio“ blogybes.

            Taip, turėjau gydytojo diplomą, buvau atlikęs akušerijos-ginekologijos internatūrą ir gavęs darbą Kauno medicinos instituto Akušerijos-ginekologijos katedroje. Visa tai išmainiau į nežinomybę profesinėje srityje. Tada tikrai tikėjau, kad mano mokslo draugai taps puikiais gydytojais, o mano gyvenimas neaišku kaip pasisuks...

            Kas padėjo įveikti baimę? Pirmiausia, supratimas, kad manęs laukia žmona Irena, su kuria mus siejo šešerių metų trumpų susitikimų ir ilgų laiškų draugystė. Antra, iš bendravimo su mano būsimų giminaičių Adamonių iš Montreal (Kanada) šeima apie šią šalį žinojau daug daugiau nei kiti. Girdėjau apie labai aktyvų Kanados ir JAV išeivijos gyvenimą. Atvykus į Kanadą, Adamoniai į savo šeimą priėmė ir visokeriopai padėjo naujam imigrantui. Trečia, aš tvirtai tikėjau, kad išmokti kalbą ir pasirengti medicinos egzaminams – įveikiama užduotis. Visada norėjau būti geras gydytojas.

– Imigrantui apsispręsti būti gydytoju JAV – drąsus iššūkis. Kas jus palaikė tuo sunkiu metu? Kas padėjo eiti tuos ,,kryžiaus kelius“ į pasirinktą tikslą?

          – Niekada nesvajojau, kad gyvensiu JAV, nors mano senelis apie du dešimtmečius gyveno ir dirbo Amerikoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis sugrįžo į Lietuvą ir vedė mano močiutę.

            Kanadoje medicinos egzaminus išlaikiau labai greitai, bet negavau internatūros vietos, nes užsieniečių gydytojų vietų skaičių reguliuoja Kanados valdžia.

Tuo pačiu metu laikiau egzaminus ir JAV. Tai buvo ilgas ir sunkus savarankiškų studijų kelias, užtrukęs ketverius metus. Ištisas dienas leidau pasaulyje garsioje McGill University (Montreal, Quebec) bibliotekoje, o žmona Irena dirbo architekte. Tuomet ji uždirbo duoną mūsų šeimai. Kol aš pradėjau šeimos gydytojo rezidentūrą Peoria (Illinois), ji mane palaikė, padėjo pereiti pasirengimo dirbti gydytoju JAV laikotarpį.  

– Šiuo metu ne tik dirbate Geneseo ir Princeton ligoninėse, bet ir savo įkurtose trijose klinikose Kewanee, Wyoming ir Galva. Ar lengva būti gydytoju JAV?

– Bet kurioje šalyje būti gydytoju nėra lengva dėl didelės atsakomybės už pacientų sveikatą, bet JAV, tikriausiai, dar sunkiau dėl čia galiojančių taisyklių. Prieš pranešant ligoniui diagnozę ar gydymo eigą, reikia labai gerai pasverti kiekvieną žodį. Tačiau daugelis pacientų šventai laikosi gydytojo patarimų, tad su jais labai malonu dirbti. Esu labai patenkintas savo pasirinkimu ir darbu kaimo vietovėje.

– Esate ne tik šeimos gydytojas, tačiau ir savo klinikos įkūrėjas.

– Dirbu ne tik šeimos gydytoju, bet ir gydytoju akušeriu. Kartu su dviem bendradarbiais priimame gimdymus, atliekame įvairias operacijas. Tai labai rizikingas darbas. Net ir esant geriausiems norams ne kiekvienas gimdymas baigiasi laimingai. Ypač kai jaunos merginos nesilaiko gydytojų patarimų – nėštumo metu rūko, vartoja svaigalus...

            Šiuo metu kartu su kolegomis atidaryta klinika yra išaugusi į tris klinikas, joje dirba 38 darbuotojai.

– Nors jau daug metų gyvenate JAV, vis dar esate lietuvis. Jūsų dukros buvo Čikagos lituanistinės mokyklos (ČLM) lankytojos, priklausote Amerikos lietuvių gydytojų sąjungai. Kodėl jums svarbu būti lietuviu?

– Mūsų šeimos šaknys yra Lietuvoje. Norėčiau, kad jos niekada nebūtų nukirstos, kad ateities kartų vaikaičiams nereikėtų jų atrasti iš naujo.

Smagu, kad mano vaikai gali laisvai lietuviškai susikalbėti su savo seneliais ir kitais giminaičiais Lietuvoje bei Kanadoje, kad jie gali su kitais lietuvaičiais dalyvauti dainų ir šokių šventėse Lietuvoje ir išeivijoje, kad gali didžiuotis esantys lietuviai.

Su žmona Irena esame įsitikinę, kad tos dvi su puse valandos į vieną pusę kiekvieną savaitgalį trunkančios kelionės į ČLM, duoda vaisių. Bendraudamos su vaikais lituanistinėje mokykloje ir Ateitininkų sąjungoje dukros labiau pajuto mūsų tautos savitumą ir pasisėmė jos lobių toli nuo tėvų ir senelių tėvynės.

Man pačiam labai įdomu susitikti su lietuviais medikais. Malonu, kad išeivijos lietuviai gydytojai į savo būrį labai šiltai priėmė mus visus, atvykusius iš Lietuvos. Gaila, kad senųjų gydytojų gretos jau pradeda retėti.

– Ar bendraujate su Lietuvos medikais, ar prisimenate savo dėstytojus, ar tarp jų yra tokių, kuriems galite pasakyti nuoširdų ,,ačiū“?

            – Visus tuos 23 metus stengiausi palaikyti ryšius su savo draugais ir kolegomis Lietuvoje. Interneto pagalba tai lengviau daryti. Lankydamasis Lietuvoje sutinku savo kolegas iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akušerijos-ginekologijos katedros. Naudodamasis proga norėčiau pasakyti nuoširdų ,,ačiū“ prof. Vaciui Sadauskui, doc. Daliai Baliutavičienei, prof. Algiui Mickiui ir daugeliui kitų iškilių gydytojų. Labai gerai vertinu šiame universitete įgytas medicinos žinias.

            Taip pat esu labai dėkingas likimui, Lietuvoje, Kanadoje ir JAV mane suvedusiam su tokiais iškiliais gydytojais kaip prof. Arimantas Dumčius, prof. Jurgis Brėdikis, prof. Sigitas Pranskevičius, šviesaus atminimo dr. Rimvydas Sidrys ir dr. Jonas Valaitis, dr. Alėnas Pavilanis, su kuriais turėjau progos ir daugiau asmeniškai susipažinti.

Beje, dr. A. Pavilanis iš Montreal labai daug padėjo, kai atvykau į Kanadą. Jo patarimu pasirinkau šeimos gydytojo kelią, supratau, koks visaapimantis ir įdomus yra šeimos gydytojo darbas. Juk daugelis atvykėlių iš Lietuvos (net ir medikai) to nesupranta, nes Lietuvoje šeimos gydytojai dirba kitaip.

– Ką manote apie medikų emigraciją?

– Iš Lietuvos emigruoja ne tik medikai. Tai rimta Lietuvos valstybės problema, apie ją jau garsiai kalbama. Tačiau kol iš esmės nepasikeis ekonominė padėtis, tas protų nutekėjimas tęsis, nes Lietuva yra laisva šalis. Reikia tikėti, kad kiekvienas išvykęs iš Lietuvos, garsins jos vardą tik gerais darbais.

Kalbėjosi Laima Apanavičienė, „Draugas“, 2010-ųjų spalis

Remigijaus Satkausko asmeninio archyvo nuotraukos