Spalio 3 dieną Vladimiras Putinas pasirašė įsaką nutraukti susitarimą tarp Rusijos ir JAV dėl plutonio utilizavimo. Rusijos prezidento įsake rašoma, kad sprendimas yra priimtas dėl „iš esmės pasikeitusių aplinkybių, atsiradusių grėsmių strateginiam stabilumui ir dėl nedraugiškų JAV veiksmų“ Rusijos atžvilgiu. Vėliau Putinas pareiškė, kad Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykių atšilimo nebus tol, kol „JAV nepradės atsižvelgti į Rusijos interesus ir juos gerbti“. Jis taip pat pabrėžė, kad Rusija nebuvo santykių su Vakarais atšalimo iniciatorė.
„Mes galime bet kurią akimirką visiškai atnaujinti mūsų bendradarbiavimą. Tačiau tai priklauso ne tik nuo mūsų. Tai priklauso nuo to, kaip ir kokius santykius su Rusija nuspręs kurti būsimoji Amerikos prezidento administracija“, – pridūrė Putinas.
„Mūsų priimtas sprendimas – tai signalas Vašingtonui: su Rusija kalbėtis iš jėgos pozicijų , sankcijų ir ultimatumų kalba, o tuo pat metu tęsti bendradarbiavimą su mūsų šalimi tose srityse, kurios yra naudingos JAV, Vašingtonui nepavyks, – pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Mes ką tik nutraukėme bendradarbiavimą su JAV šioje srityje. Tačiau jei Vašingtonas ištaisys savo politinę liniją ir visiškai panaikins dėl jo kaltės atsiradusias aplinkybes, sukėlusias esminius neigiamus strateginio stabilumo aplinkybių ir grėsmių pokyčius pasaulyje, mes būsime pasirengę atnaujinti sutarties vykdymą.“
Tam, kad būtų atnaujintas minėtasis susitarimas, Rusija Jungtinėms Valstijoms kelia tam tikrus reikalavimus: Rusija reikalauja, kad JAV ir kitų NATO šalių infrastruktūros ir kontingentas sugrįžtų į 2000 metų balandžio 13 dienos būklę, kad JAV atsisakytų „nedraugiškos politikos Rusijos atžvilgiu“, priimtų negrįžtamos plutonio utilizacijos planą, atšauktų Magnitskio įstatymą ir paramos Ukrainos laisvei aktą, panaikintų prieš Rusiją nukreiptas sankcijas, kompensuotų Rusijai ne tik dėl sankcijų patirtą nuostolį, bet ir nuostolį, kurį ši šalis patyrė dėl savo pačios „priverstinai priimtų atsakomųjų sankcijų“.
Derėtų priminti skaitytojams, kad šis „plutonio demaršas“ vyksta dvipusių Sirijos taikos derybų tarp JAV ir Rusijos nutraukimo fone. Po to, kai rugsėjo 27 dieną Basharo al Assado armija pradėjo Alepo puolimą, Baltųjų rūmų atstovas Joshas Ernestas pranešė, kad, po diplomatinio dialogo tarp Vašingtono ir Maskvos nutraukimo, JAV valdžia aptars sankcijų keliamo spaudimo Rusijai padidinimo. Pasak jo, prieš Rusiją ims veikti tie patys galios svertai, kurie buvo aktyvuoti po Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą.
„Jungtinės Valstijos turi visą eilę instrumentų, įskaitant sankcijų naudojimą, kurie gali būti kur kas efektyvesni ir galingesni. Jungtinės Valstijos efektyviai bendradarbiavo su mūsų partneriais Europoje įvedant sankcijas Rusijai po Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimo, tačiau mes nematome tokio strategijos pasikeitimo, kokį norėtume matyti“, – pareiškė Ernestas.
Be to, Jungtinių Tautų organizacijos aukščiausiasis žmogaus teisių komisaras Zeidas Ra'adas Al-Husseinas pasisakė už nuolatinių JT Saugumo tarybos narių veto teisės apribojimą. Jis paaiškino, kad veto teisę būtina apriboti tais atvejais, kai yra sprendžiami karo nusikaltimų, nusikaltimų prieš žmoniją ir genocido klausimai. Jis priminė, kad per pastarąsias 10 dienų prieš Sirijos Alepo miestą nukreipti oro antskrydžiai buvo patys intensyviausi nuo 2011-ųjų metų.
Kaip taip nutiko, kad Vladimiras Putinas staiga sugalvojo pateikti Jungtinėms Valstijoms savo sąlygas? Ypač, tuo metu, kai dėl Rusijos Federacijos veiksmų gali būti dar labiau sustiprintos jai skiriamos sankcijos? Ir kokį ryšį su tuo, kas vyksta, turi Ukraina? Tame ir reikalas, kad Ukraina su visu tuo yra labai tiesiogiai susijusi.
Jungtinių Tautų organizacijos aukščiausiasis žmogaus teisių komisaras Zeidas Ra'adas Al-Husseinas pasisakė už nuolatinių JT Saugumo tarybos narių veto teisės apribojimą. Jis paaiškino, kad veto teisę būtina apriboti tais atvejais, kai yra sprendžiami karo nusikaltimų, nusikaltimų prieš žmoniją ir genocido klausimai. Jis priminė, kad per pastarąsias 10 dienų prieš Sirijos Alepo miestą nukreipti oro antskrydžiai buvo patys intensyviausi nuo 2011-ųjų metų.
Priminsiu, kad Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir visas būrys kitų valstybių 2014 metais įvedė sankcijas Rusijai būtent už tai, kad Rusija prisijungė Krymą ir vykdė ginkluotą konfliktą Donbase. Iš pradžių sankcijos lietė atskirus asmenis, paskui jos imtos taikyti valstybiniams bankams ir naftos kompanijoms, o taip pat gynybos sektoriaus kompanijoms ir elektronikos gamintojams. Sankcijos apribojo finansavimą ir prieigą prie aukštųjų technologijų.
Reaguodama į Vakarų sankcijas, 2014 metų rugpjūtį Rusija uždraudė maisto prekių importą iš sankcijas įvedusių šalių ir ėmėsi parodomojo maisto produktų naikinimo. Buvo tikimasi, kad verslo atstovai, patirdami nuostolius, patys privers savo šalių vyriausybes atsisakyti sankcijų politikos.
Ir štai, po radikalaus užsienio investicijų Rusijoje sumažėjimo, galimybių skolintis apribojimo, kapitalo įplaukų sumažėjimo ir rimtų ekonomikos praradimų, Vladimiras Putinas grasina nutraukti susitarimą dėl ginklinės klasės plutonio utilizacijos – ir ko jis tuo siekia? Panaudoti jį kaip medžiagą naujų bombų gamybai? Jis grasina pradėti „ginklavimosi varžybas“, jei jam neduos pinigų? Ar kalba eina apie „atsakomąsias sankcijas“ Jungtinėms Valstijoms, kurias nusprendė sau leisti paskelbti nieko verta Rusija? Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų taip graudu. Viskas prasidėjo nuo agresijos prieš Ukrainą ir Ukrainos teritorijos aneksijos. Dabar, nenorėdamas atsitraukti iš savo pozicijų, Vladimiras Putinas kelia statymus.
Pagal Rusijos interpretaciją, susitarimai yra sudaromi ne tam, kad būtų pasiektos išsikeltos ir nustatytos sąlygos. Pavyzdžiui, kalbant apie Minsko susitarimų įgyvendinimą, tai Rusija ne tik atsisako žengti realius žingsnius, kad sureguliuotų situaciją Donbase, ne tik mėtosi absurdiškais reikalavimais surengti rinkimus regione, sausakimšame rusų ginkluotės ir samdinių, tačiau ir trukdo savo pačios planui išmainyti saugumą trijose pilotinėse zonose į politines nuolaidas iš Kijevo. Kalba eina apie ypatingo statuso įstatymą, apie rinkimus, apie pakeitimus Ukrainos konstitucijoje. Tai yra, apie visą eilę tų įstatyminių aktų, kurių iš Ukrainos parlamento tiek ilgai siekė Maskva. Ir štai, kai Sergejaus Lavrovo pasiūlytas „planas“ ėmė galioti, kovotojai atsisakė palikti savo pozicijas trijose nedidelėse fronto atkarpose Luhansko Stanicos, Zolotovo ir Petrovskovo kaimo rajonuose. Viename iš „pilotinių saugumo kvadratų“ buvo apšaudyta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) misija. Šiandien taikus riboto sureguliavimo planas, suorganizuotas Franko Walterio Steinmeierio ir Jeano Marco Ayrault, faktiškai yra suplėšytas ir sutryptas. Ir tai padarė ne kas kitas, o Rusijos kontroliuojami kovotojai.
Tad kam Putinui tas plutonis, jei ankstesnėse derybose jam pavyko pasiekti reikšmingų nuolaidų ir iš Ukrainos, ir iš Europos Sąjungos, ir iš Jungtinių Valstijų? Paprasčiausiai, viskas, ko dabar reikia Putinui – tai laikas. Jis atranda vis naujų priežasčių ir pateisinimų šantažui ir laukia, kol pasikeis politinė situacija pasaulyje. Savo absurdiškais reikalavimais, Rusijos vyriausybė leidžia suprasti, kad yra tam tikras „status quo“, su kuriuo ji yra pasirengusi sutikti. Tačiau tas „status quo“ – tai ne Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymas, karinių pajėgų iš ukrainietiškų teritorijų išvedimas, taikus situacijos Sirijoje sureguliavimas. Ne, tai Vakarų kapituliacija ir „patirto nuostolio“ Rusijai kompensavimas. Rusijos politikos esmė – tai ne kažkokių strateginių tikslų pasiekimas. Tai spekuliavimas krauju. Svarbiausia čia ne pergalė, o pats žaidimas.
Vladimiras Putinas savo režimo gyvavimui laiko laimi veikdamas pagal principą „po manęs nors ir tvanas“. Jis vienu metu laiko pozicijas Donbase ir Kryme, gyvenimo lygio šalyje suprastėjimą rusams argumentuoja „JAV machinacijomis“ ir vengia maksimalaus įmanomo sankcijų paketo, kuris Rusijos ekonomiką sugriautų per kelis mėnesius. Putinas paprasčiausiai tempia laiką, stiprindamas savo režimą šalies viduje. Ir tai daro nebe vardan „nuo kelių pakilusios didžios Rusijos“, o savo paties labui. Dabar karas už išorės sienų – vienintelis vidinės politikos vedimo būdas. Iš čia ir absurdiški reikalavimai Vakarams kapituliuoti, ir šantažas Sirijos miestų bombardavimais, ir amžini susitarimų dėl Donbaso nesilaikymai. Putinui, kurio tikslinė auditorija yra šalies viduje esantys informacijos vartotojai, svarbu ne išsikeltų tikslų pasiekimas, o pats ultimatumų ir reikalavimų kėlimo faktas. Tai privalo įrodyti apgultos rusų tvirtovės gyventojams, kad šalies vadovybė vykdo strategiškai svarbias užduotis.
Susiklosčiusi situacija labai primena pasaką „Apie žveją ir auksinę žuvelę“. Didžiulės galios ir valdžios užsimaniusi senė dabar bando tempti laiką, kad tik kuo ilgiau nereikėtų atsidurti prie suskilusios geldos. Ir net jei Vašingtonas arba Briuselis, Berlynas, Paryžius, Kijevas „ištaisys savo politines linijas“ ir atstatys Maskvai palankią „politinę, karinę ir ekonominę pusiausvyrą pasaulyje“, tai jos trokštamos situacijos stabilizacijos neužtikrins. Todėl, kad „esminiai strateginio stabilumo aplinkybių ir grėsmių pokyčiai pasaulyje“, apie kuriuos kalba prezidento įsakas – tai krachas, kurį sukėlė pradėtas karas su Ukraina. Į bedugnę krintanti Rusija jau nebegali sustoti. Stabdyti ją teks visam pasauliui. Iki visiškos jos kapituliacijos.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
