Nesėkmės, kurias patiria Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, tokios įspūdingos, jog dėl to jis tampa dar pavojingesnis. Pristigęs būdų, kaip deeskaluoti padėtį ir kartu išsaugoti savo reputaciją, jis, regis, pradeda manyti, jog jam nelieka kitos išeities, kaip didinti įtampą. Ir kaipgi visa tai atrodys?
Jo problema ta, kad jo nesėkmės tampa pernelyg akivaizdžios, kad jas galėtų nuslėpti net Rusijos propagandos mašina. Jis užpuolė Ukrainą iš dalies dėl to, kad sutrukdytų NATO plėstis; tuo metu aljansas dėl jo agresijos veikiausiai dar šiemet priims dvi naujas nares. Jis pažadėjo suvienyti dvi tautas – rusus ir ukrainiečius, – kurios, jo nuomone, yra viena tauta; tačiau jo žiaurumai užtikrino, kad ukrainiečiai amžinai jausis atskira tauta ir nekęs Rusijos. Jis pažadėjo atkurti Rusijos imperinę didybę, bet galiausiai pavertė ją tarptautiniu parijumi. Šis sąrašas galėtų būti tęsiamas.
Tačiau pagrindinis Putino pralaimėjimas yra tiesiog tas, kad jis šio karo nelaimėjo. Vis labiau atrodo, kad ukrainiečiai sugeba apsiginti nuo jo puolimo. O jiems – nepralaimėjimas yra pergalė.
Ar Putinas išgyvens šį pralaimėjimą? Jis neabejotinai pats sau užduoda tokį klausimą, tiek politine, tiek fizine prasme. Psichologiniai niuansai veikia tiek pat kiek apskaičiavimai. Anksčiau jis save lygino su užspeista į kampą žiurke: užuot pasidavusi, ji agresyviai puola. Putinas – jis pats apie tai yra užsiminęs – niekada nenusileis. Visada eskaluos situaciją, net iki savinaikos.
Savo statymus jis ėmė didinti šią savaitę, nutraukdamas rusiškų dujų tiekimą Lenkijai ir Bulgarijai. Tai dar nėra karinis žingsnis, bet istoriniu požiūriu – pirmas, nes net labiausiai įtemptu Šaltojo karo laikotarpiu Sovietų Sąjunga niekada nenaudojo savo energijos eksporto kaip ginklo. Pasiųstas signalas: jis gali užsukti kranelius ir kitoms Europos valstybėms. Tai ekonominis karas. Galima lažintis, kad jį lydės kibernetinis karas.
Kariniame kontekste Putinas jau pakoregavo savo karinius tikslus nusitaikydamas į naują auką: Moldovą. Negalėdamas užimti visos Ukrainos, jis susitelkia ties pastangomis perimti jos rytų bei pietų kontrolę. Artimiausias planas – nutiesti Rusijos sausumos tiltą, kuris sujungtų 2014 metais aneksuotą Krymą su Donbaso regionu, šiuo metu jam pasiekiamu. Ambicingesnis jo tikslas – užimti visą Ukrainos pakrantę prie Juodosios jūros. Taip likusi Kyjivo valdoma teritorija virstų valstybe be išėjimo į jūrą.
Dar svarbiau, kad šis pakrantės ruožas sujungtų Rusijos kontroliuojamas Ukrainos teritorijas su Moldova. Pastaroji šalis panaši į Gruziją – tiesą sakant, ir į Ukrainą, – tuo, kad Putinas daugelį metų bando paversti visą šią trijulę marionečių bei kritusių valstybių maišalu, kurį jis galėtų kontroliuoti arba išardyti savo nuožiūra.
Putinas Gruzijoje, nuo pat 2008 metų jo vykdytos invazijos, remia prorusiškas šešėlines valstybes Abchaziją ir Pietų Osetiją. Ukrainoje jis pripažino apsišaukėliškas Luhansko bei Donecko „liaudies respublikas“.
Jų atitikmuo Moldovoje yra rusų remiamas separatistinis Padniestrės regionas. Padniestrėje, kaip ir kitose atskilusiose valstybėse, gyvena daug etninių rusų ir Rusijos karių. Toks avanpostas galėtų padėti Putinui atverti dar vieną frontą prieš Ukrainą. Tačiau jis taip pat gali tapti jo priedanga, kad turėtų dingstį užpulti visą Moldovą, kuri – kaip ir Ukraina – mieliau prisijungtų prie Europos Sąjungos.
Padniestrėje prieš savaitę griaudėjo sprogimai. Pirmadienį driokstelėjo granatos; antradienį per sprogimus numuštos dvi radijo antenos, ir tai dar ne viskas. Moldovos vyriausybė Kišiniove kaltina Rusijos separatistus, kurie, savo ruožtu, tvirtina, kad išpuoliai vykdyti iš Ukrainos pusės.
Ilgamečiams Putino apžvalgininkams toks naratyvas pernelyg pažįstamas. Kremliui patinka inscenizuoti „false flag“ incidentus kaip dingstį pulti. Kitas žingsnis, kurį galėtų žengti Putinas – kaip tą padarė prieš įsiverždamas į Ukrainą, – būtų pasakaitės apie „genocidą“ prieš etninius rusus Moldovoje.
Dujų tiekimo nutraukimas Europos Sąjungai ar kitų šalių užpuolimas padėtų Putinui nusiųsti ženklą savo užsienio priešams ir vidaus auditorijai, jog jis vis dar turi dominuojančią eskalacijos galią – kad jis vis dar kontroliuoja įvykius. Tačiau tokios priemonės neišspręs jo didesnės problemos – fakto, jog jo pajėgos vis labiau klimpsta.
Vienas iš pavyzdžių yra „Azovstal“ plieno gamykla Mariupolyje, kurią ukrainiečių kariai didvyriškai gina, net jei miestas virsta griuvėsiais. Putinas mėgino palaužti juos bombardavimais ir išsekinti badu. Bet ukrainiečiai vis dar ten. Kas toliau?
Čia prasideda siaubingi eskalacijos scenarijai. Putinas galėtų panaudoti cheminius ar net taktinius (tai yra mažo galingumo) branduolinius ginklus „Azovstalyje“ ar kitur. Tai užbaigtų bet kurį konkretų mūšį jo sąlygomis. Ir nusiųstų žinutę, kad jis pasirengęs pakelti statymus iki egzistencinio lygmens, įskaitant branduolinį karą. „Aš manau, kad Maskvoje svarstoma galimybė suduoti taktinį branduolinį smūgį“, – teigė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas kariniais klausimais Oleksijus Arestovičius.
Kad ir kokie būtų gąsdinantys tokie scenarijai, kiekvienas iš jų galėtų būti ir ženklu, kad Putino desperacija stiprėja. Net – arba ypač – ribotas branduolinis smūgis gali tik padvigubinti ukrainiečių ir Vakarų ryžtą pasipriešinti Kremliaus žiurkėms kamikadzėms.
Net jeigu Putinas formaliai išvengs pralaimėjimo, kad ir kokią pergalę jis bandys įteigti rusų tautai, ji nebus tokia. Ir čia slypi tragedija: jam nerūpi, kiek žmonių gyvybių jis nusineš su savimi į užmarštį.
Prisiminkime romėnų istoriką Tacitą. Jis įsivaizdavo Kaledonijos karvedį, žvelgiantį į Britanijos griuvėsius po romėnų invazijos. „Jie plėšia, skerdžia, vagia, ir šiuos dalykus melagingai vadina imperija, – sakė jis. – Jie sukuria dykumą ir vadina ją „taika“. Taip šiandien apie rusus galėtų kalbėti ukrainietis.
