Artėjant metų pabaigai prasideda ruoša Kalėdų šventėms, ne vienam įvaranti nemenką stresą. Dovanų paieškos, nebaigtų reikalų tvarkymas, korporatyviniai vakarėliai, kažkodėl įsiterpiantys į adventą, o ne į tarpušventį, daugeliui kelia įtampų, aptemdančių pačią šventę. Galiausiai jau ir nebežinome, kodėl ir kokią šventę švenčiame: ar pagoniškąją saulėgrįžą, ar krikščioniškąjį Išganytojo gimimą, ar pirkimų ir nuolaidų vajų.

Kam jau kam, bet vaikams nekyla klausimų dėl Kalėdų svarbos, jiems ši šventė dažniausiai siejasi su dovanomis ir Kalėdų Seneliu. O kuo Kalėdos svarbios suaugusiesiems? Ar visiems ši šventė siejasi su džiaugsmu? Kokie dar jausmai aplanko žmones, susėdusius prie šventinio stalo?

Psichoterapeutas Raimundas Alekna sako, kad, nors krikščioniui šv. Kalėdos svarbios dėl Jėzaus gimimo, tačiau daugeliui ta šventė sukelia nemažai streso. „Man, kaip psichoterapeutui, tenka susidurti su dideliu pacientų, paveiktų blogų nuotaikų, pagausėjimu. Kai kas aiškina, kad tai susiję su tamsiu paros metu, bet daugeliui tai susiję su mūsų, lietuvių, kultūriniu paveldu. Įvairiuose regionuose Kalėdas žmonės švenčia skirtingai, tai susiję su mūsų istorija. Kai klausiu pacientų, kodėl jiems Kūčios ar Kalėdos kelia liūdnų prisiminimų, išgirstu nemažai pasakojimų, jog Kūčių vakarą melsdavosi už mirusiuosius, padėdavo lėkšteles, įrankius tiems, kurie jau seniai išėję, kad tai tapdavo gedėjimo procesu, visiškai pamirštant krikščioniškąją Kalėdų prasmę. Toks emocinis fonas, vaikus lydėjęs nuo ankstyvos vaikystės, net ir jiems suaugus asocijuojasi su kažkokiu liūdesiu, įtampa, jokiu būdu ne su šventinėmis nuotaikomis. Tai persiduoda iš kartos į kartą, manau, kad šis transgeneracinio emocinio gyvenimo scenarijaus perdavimas yra labai svarbus. Šeimos susirinkimas prie Kūčių stalo yra svarbus keliais aspektais – norisi ir paragauti mamos vaišių, ir pabendrauti su šeimos nariais, kas įgauna tradicinį, iš kartos į kartą perduodamą bendravimo foną net ir nelabai tikintiems žmonėms. Praėjusios kartos buvo labai pamaldžios, tačiau nemaža dalis dabartinės kartos žmonių tokį tikėjimą yra praradę dėl komunistiniu laikotarpiu vykdyto ateistinio ugdymo.“

Artėjant metų pabaigai mus, Šiaurės pusrutulio gyventojus, psichologiškai slegia vis labiau apgaubianti gruodžio tamsa, ilgėjančios naktys, trumpėjančios dienos. Pernelyg sutelkę dėmesį į darbus ir rūpesčius, prie Kūčių stalo rizikuojame sėsti pervargę ir suirzę. Pasak R. Aleknos, tie, kuriems tikėjimas daugiau susijęs su tradicija, pasirengimas šventėms gali kelti barnių šeimoje.

„Prieš šventes daugiau rūpesčių, darbų, atsiranda priekaištų, kad kas nors nesulaukia pagalbos, dėmesio, tad prie Kūčių stalo susėda žmonės ne šventiškai nusiteikę, bet suraukę veidus, blogos nuotaikos. O jei dar ir alkoholis vartojamas, tai kyla ginčių, kada ir koks jis gali būti vartojamas. Ir tokios įtampos šventes labai sugadina, pošventinis laikotarpis ateina su slogučiu.“

O ką mums duoda šventės ir kodėl jos reikalingos mūsų gyvenime? Ar visuomet jos siejasi tik su džiaugsmingu siautuliu, šurmuliu, dainomis ir šokiais? Ar, rodydami džiaugsmą išorėje, jį iš tiesų išgyvename savo viduje?

„Daug kam nesuvokiama, kad šventė asocijuojasi su ramybe, – sako R. Alekna. – Kai pacientai pradeda kalbėti apie laimę, galiausiai jie prieina prie išvados, kad tai yra ramybė. Tad ir šventė yra ne kažkoks džiaugsmas, o vidinė ramybė, žmogui jaučiant pilnatvę. Susitikimas su savo šeimos nariais, artimaisiais atneša džiaugsmą, bet kartu suteikia ir ramybę. Ir tuomet šventę sukuria ne dovanos ar alkoholis. Kodėl katalikai bažnyčioje linki vienas kitam ramybės? Todėl, kad ramybė suteikia palaimos pojūtį: viskas gerai, nėra ko nerimauti. Ramybė atspindi fiziologinio ir psichologinio komforto zoną, o kai jos nėra, kai dirgina prieššventinis nerimas, jaudulys, tuomet atrodo, kad reikia kažkokių stimulų, kuriuos patenkinęs žmogus nusiramintų. Kai kurie ir nusiramina išgėrę ar sočiai pavalgę, jiems nepakanka pasimelsti, paprasčiausiai pabūti su savo šeima.“

O žmogui svarbu būti ne tik pavalgiusiam, bet ir pripažintam. Pasak R. Aleknos, šventė tarsi leidžia atidėti darbus į šalį ir atlikti tam tikrus ritualus, kurie labai svarbūs, siekiant tam tikro psichologinio pripažinimo. Ritualai, vykstantys pagal tam tikrą struktūrą, ritmą, yra tarsi magiškas veiksmas, suteikiantis tam tikrą ramybę, saugumo jausmą.