Jau antra savaitė kaip Krymo totorių Medžliso pirmininko pavaduotojas Ilmi Umerovas yra laikomas Simferopolio psichiatrijos klinikoje, kur jis buvo prievarta uždarytas teismo sprendimu. Baudžiamoji byla jam buvo iškelta 2016 metų gegužę, o jis buvo kaltinamas raginimais pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Kaltinimų, kuriuos jam iškėlė FSB darbuotojai, pagrindu tapo Umerovo interviu Krymo totorių televizijos kanalui ATR, kurio metu Medžliso pirmininko pavaduotojas pareiškė apie būtinybę sugriežtinti už Krymo aneksiją paskirtas sankcijas Rusijai.
„Būtina priversti Rusiją išeiti iš Krymo ir Donbaso. Ukrainai reikia priimti visą eilę įstatymų dėl Krymo totorių tautos statuso, o paskui padaryti pakeitimus Konstitucijoje“, – sakė jis.
„Aš neturiu jokių pretenzijų 1991 metų Rusijos sienoms. Aš faktiškai noriu ir Rusijos, ir Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo. Aš nepripažįstu referendumo, kuris buvo vykdomas pažeidžiant visas tarptautines normas“, – kalbėjo Umerovas teisme.
Rugpjūčio pradžioje vyriškis atsisakė, kad jam būtų atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Į tai FSB tyrėjai atsakė pateikdami teismui prašymą dėl priverstinio ekspertizės paskyrimo. Rugpjūčio 11-ąją Ilmi Umerovas iš teismo salės buvo išvežtas greitosios pagalbos automobiliu. Jam nedalyvaujant, teismas patenkino prašymą priverstinai uždaryti jį į psichiatrijos ligoninę, kad ten jam būtų atlikta ekspertizė. 59-erių Ilmi Umerovas kenčia nuo kelių sunkių negalavimų, tarp kurių yra Parkinsono liga, hipertonija ir cukrinis diabetas.
Po šio teismo sprendimo žmogaus teisių aktyvistai prabilo apie SSRS plačiai taikytos baudžiamosios psichiatrijos praktikos grįžimą. Tokios kalbos turi rimtą pagrindą, juolab, kad kaip tik su Krymo aneksijos pradžia į Rusijos Federacijos medicinos įstaigas ir psichologijos vadovėlius sugrįžo pseudomokslinė diagnozė „vangioji šizofrenija“. Būtent ši diagnozė buvo klijuojama sovietinio režimo priešams, kad, priverstinam gydymui uždarius juos į psichiatrijos ligoninę, iš tiesų būtų galima privesti juos prie beprotybės. Sovietinės psichiatrijos procedūras puikiai aprašė disidentas Vladimiras Bukovskis knygoje „Psichiatrijos nauda kitaminčiams“.
Ukrainos prezidentas Porošenka interviu CNN taip pat kalbėjo apie baudžiamosios medicinos sugrįžimą ir ragino tarptautinę bendruomenę ginti Ilmi Umerovą. Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos vadovas Pavelas Klimkinas savo straipsnyje leidiniui „Naujasis laikas“ išsakė nuomonę, kad Ilmi Umerovo atvejis – tai peržengta riba link visiškai naujo lygio represijų.
Tik pagalvokite - pagyvenęs, rimtų ligų kamuojamas žmogus, Ukrainos pilietis yra per prievartą uždaromas į psichiatrijos ligoninę už tai, kad jis išreiškė nuomonę, sutampančią su daugybe tarptautinių rezoliucijų ir deklaracijų. Ir tą nuomonę jis išsakė Ukrainos televizijos kanalo, kurio transliacija Kryme yra užblokuota, eteryje. Jis faktiškai yra pastatomas prieš pasirinkimą: psichiatrijos ligoninė arba kalėjimas.
„Šiandien Krymas iš esmės grįžta į pačius blogiausius Sovietų Sąjungos laikus. Ne tik į tuos Brežnevo epochos laikus, kai žmonės buvo grūdami į psichiatrijos ligonines, bet ir į tą hibridinį stalinizmą-brežnevizmą, kai Sovietų Sąjunga dar ir okupavo svetimas teritorijas“, – rašė jis.
Tai, kas vyksta su Ilmi Umerovu, turi reikšmės ne tik Krymo totorių tautai ir jos situacijai okupuotame Kryme. Baudžiamasis persekiojimas liečia ir tokias su tautybe ir etniškumu nieko bendro neturinčias profesines bendruomenes kaip žurnalistai, psichiatrai, žmogaus teisių gynėjai. Tik pagalvokite - pagyvenęs, rimtų ligų kamuojamas žmogus, Ukrainos pilietis yra per prievartą uždaromas į psichiatrijos ligoninę už tai, kad jis išreiškė nuomonę, sutampančią su daugybe tarptautinių rezoliucijų ir deklaracijų. Ir tą nuomonę jis išsakė Ukrainos televizijos kanalo, kurio transliacija Kryme yra užblokuota, eteryje. Jis faktiškai yra pastatomas prieš pasirinkimą: psichiatrijos ligoninė arba kalėjimas. Kaip kitaip tai galima pavadinti, jei ne iššūkiu tarptautinėms institucijoms, sukurtoms palaikyti tarptautinį saugumą?
Atsakant į klausimą, kas šįkart įvyko Kryme, galima pastebėti tam tikrą niuansą. Dauguma pašalinių stebėtojų domisi Krymo gyventojų pragyvenimo lygiu, kuris po aneksijos žymiai nukrito, ir kainomis pusiasalyje, kurios jau seniai peraugo kainas Maskvoje, jau nekalbant apie Kijevą. Pagrindinis dalykas, kurį bando suvokti žmonės, kuriems Krymo situacija nors kiek rūpi – „Kodėl jie taip norėjo į Rusiją? Juk ten nėra nei laisvių, nei pilietinių teisių, ekonomika smunka, o visuomenės militarizacija ir agresijos kurstymas auga.“
O aš bandau kalbėti apie tai, kad kainos, atlyginimai, pensijos, prorusiškos nuotaikos, istorinės „sąsagos“ neturi jokios reikšmės, kai kalba eina apie tokius reiškinius kaip represijos, neteisėti areštai, žmonių grobimas, baudžiamoji psichiatrija ir teritorijos aneksija. „Krymo pavasaris“ – tai baisus tarptautinės teisės pažeidimas, kuris tapo Ukrainos piliečių teisių pažeidimų, besitęsiančių jau antrus metus, priežastimi. Ir dažniausiai lieku nesuprasta. Kainos ir išnykusios šalies nostalgija besidomintiems Krymu atrodo natūralu, suprantama ir nekelia jiems jokių abejonių. Teisė, įstatymai, normos, demokratija, tarptautiniai susitarimai – visa tai jiems atrodo abstrakčios sąvokos, su realiu gyvenimu neturinčios jokio ryšio. Dauguma besidominčiųjų Krymu bando suderinti prorusiškų nuotaikų daugumos valią su tuo persekiojimu, kurį šiandien patiria tam tikros Krymo gyventojų grupės. Bando, bet nesugeba. Todėl, kad demokratija neveikia, kai kalba eina apie nusikalstamą praktiką, kurią valstybė naudoja prieš tam tikrus asmenis ir asmenų grupes.
Reikalas ne skirtinguose požiūriuose ir ne tame, kiek procentų ką palaiko, o teisinėse ir įstatyminėse reikšmėse. Tai, kad chuliganų gauja vienbalsiai nusprendė užpulti vienišą praeivį tamsioje alėjoje, dar nereiškia, kad to pakanka, kad akcentą nuo nusikaltimo galėtume perkelti ant „daugumos valios“. Kaip ir iki įstatymo rango pakeltos prieš žmogų nukreiptos praktikos negali būti laikomos argumentais teisme. Būtų pats laikas prisiminti, kad dar nė vienam fašizmo nusikaltėliui nepavyko išvengti atsakomybės teisme „apsigynus“ fraze „aš tik laikiausi įstatymų“. Yra dalykų, kurie yra aukščiau nusikalstamų įstatymų ir pseudobalsavimo. Tai konkretaus asmens, asmenų grupės, tautos, šalies, tapusių barbariškos kaimyninės valstybės agresijos aukomis, teisės.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad jokios „prorusiškos daugumos valios“ nebuvo. Nei pats referendumas, nei jį lydėjęs okupantų kariuomenės „karinis monitoringas“ negali būti laikomi teisėtais. Tačiau svarbiausia, kad krymiečių noro susijungti su savo tėvyne nelydėjo masinis Ukrainos pilietybės atsisakymas. Ukraina neturi užfiksavusi nė vieno atvejo, kad kas nors iš tų, kas džiaugėsi 2014 metų aneksija, būtų praėjęs oficialią pasitraukimo iš Ukrainos jurisdikcijos procedūrą. Tiek prorusiškų, tiek proukrainietiškų pažiūrų krymiečiai nuolat vyksta į laisvos Ukrainos teritoriją, atsinaujina dokumentus, tvarkosi oficialius reikalus valstybinėse institucijose, apsipirkinėja, siunčia vaikus mokytis į Ukrainos aukštąsias mokyklas. Tai ne pilietybės pakeitimas, tai balansavimas ant dviejų kėdžių. Remiantis juridiniu terminu „įteisinimas veiksmu“, akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo savo pažiūrų, krymiečiai įteisina Krymo pusiasalio priklausomybę Ukrainai, išlaikydami pilietinius ryšius su šia šalimi. Ir, priešingai nuo priverstinių rusiškų pasų dalybų, daro tai visiškai laisvai ir savanoriškai.
Situacija Kryme grėsminga. Socialiniuose tinkluose pasirodė dienynų, kurie yra nemokamai dalinami visiems Krymo mokiniams, nuotraukų. Tarp įprastų „gero mokinio elgesio“ taisyklių ir įdomių faktų rinkinio, į dienynus taip pat įtraukti „istoriniai pataisymai“, kuriuose Krymo totoriai vadinami „pusiasalio žemių užgrobėjai, kuriems laisvę tai daryti suteikė Ukrainos valdžia“.
„Dienynuose, kurie rugsėjo 1-ąją bus nemokamai padalinami visiems Krymo mokiniams, be Rusijos himno, vėliavos ir kito patriotinio šlamšto, yra ir trumpa pusiasalio istorija. Pagal ją, nacionalizmo apakinti Krymo totoriai 1991 metais pradėjo Krymo teritorijos užgrobimą. Ir visa tai vyko su Ukrainos valdininkų sutikimu ir Turkijos valdžios finansine parama“, – internetiniame puslapyje „Uainfo“ komentuoja publikacijos autorius.
Kaip vertinti tokį žingsnį? Kas tai – kvailystė? Neapykantos skatinimas? Diskriminacija tautiniu pagrindu? Pirmiausia, tai Rusijos Federacijos daromas nusikaltimas prieš Ukrainos piliečius. Tai situacijos okupuotoje teritorijoje eskalacija, siekiant sustiprinti okupacinį režimą. Valdžia tyčiojasi iš sau pavaldžių gyventojų ir veda juos iki masinės beprotybės. Tai yra ne kas kita, o akivaizdus bandymas Kryme išprovokuoti etninius konfliktus. Šiandien pavojus kyla ne tik etniniams totoriams ir proukrainietiškai nusiteikusiems Krymo gyventojams, bet ir Rusijos išduotiems „bolševikams“. Pastarieji yra sąmoningai ir suplanuotai stumiami prie tos ribos, kurią peržengus, jie bus priversti baimintis galimybės, kad Krymas kažkada gali grįžti į Ukrainos teisinę erdvę. Ilmi Umerovo byla, ukrainiečių diversantų Krymo apšaudymo imitacija, kaltinimai ukrainiečiui režisieriui Olegui Sencovui terorizmu – visa tai yra vienos grandinės grandys, plataus masto pastangos dehumanizuoti ukrainiečius ir Krymo totorius.
Neteisėtai Krymo prokurore paskirta Natalija Poklonskaja, atsakydama į klausimą apie paslaptingomis aplinkybėmis pusiasalyje pradingusius dešimtis totorių, pareiškė, kad taip dingo vos 26 žmonės iš 300 tūkstančių gyventojų turinčios tautos. Jos nuomone, tai nėra masinio reiškinio požymis. SSRS priverstinis disidentų talpinimas į psichiatrines ligonines milijonų gyventojų irgi nepalietė, tačiau šis reiškinys profesionalių psichiatrijos specialistų asociacijų buvo įvertintas ir priskirtas kankinimams. Kita vertus, per GULAG sistemą perėjo milijonai, tačiau tai šiandieninei Rusijos valdžiai, Staliną keliančiai ant pjedestalo, nė motais. Tai sakykite, prašau, kas čia panašesnis į pamišėlį?
Krymas – tai tarptautinės bendruomenės adekvatumo, mesto iššūkio akivaizdoje, patikrinimas. Tai ekspertizė mūsų visų bendram sveikumui nustatyti. Ilmi Umerovui ir kitiems Krymo gyventojams reikalinga apsauga nuo psichiatrijos pagal Putiną.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
