Sofija Kovalevskaja (1850-1891) - pirmoji pasaulyje moteris, tapusi matematikos profesore. Europoje ji buvo nepaprastai vertinama ir gerbiama, o tėvynėje, deja, vietos taip ir nerado. Bet ne tai buvo didžiausias jos gyvenimo nusivylimas.
Mažoji Sofija gulėjo lovytėje ir įdėmiai apžiūrinėjo sieną, išmargintą paslaptingais ženklais. Kas tai? Ką reiškia visi tie ženkliukai ir kabliukai, tarp kurių tai šen, tai ten šmėsčioja kažkas panašaus į raides ir skaičius? Skaityti ji išmoko labai anksti, sudėti ir atimti jai taip pat sekėsi lengvai, bet šitai... Mergaitė troško įminti nesuprantamų rašmenų paslaptį...
Korvinų-Krukovskių šeima persikėlė iš sostinės į kaimą iškart po viduriniosios dukters Sofijos gimimo. Remontavo namą paskubomis ir daliai vaikų kambario neužteko sienų apmušalų. Atsivežti juos iš Peterburgo - ilgas reikalas, buvo nuspręsta likusias plikas sienas išklijuoti popieriumi. Tam buvo panaudotas aplankas su matematikos profesoriaus Ostrogradskio paskaitomis. Taip mergaitės miegamajame atsirado integralinės lygtys. Sofija įsidėmėjo daug ką iš to, kas buvo tuose lapuose. Ji mažai ką suprato, bet jos skvarbus protas vis dėlto užčiuopė kai kurias simbolių sąsajas.
Sofijos namų mokytojas buvo sužavėtas mokinės entuziazmo. Uždavinius ji gliaudė kaip riešutus, akimirksniu, spręsdavo sunkius ir prašydavo dar. Mokytojas net sutriko - negi 10-metei mergaitei dėstysi universiteto aukštosios matematikos kursą! Jis kreipėsi patarimo į šeimos galvą generolą leitenantą Vasilijų Korviną-Krukovskį. Šis labai vertino mokslą ir didžiavosi dukters gebėjimais, bet buvo įsitikinęs, kad vaiko nereikia pernelyg apkrauti mokslais. Jo verdiktas buvo toks: kreipti daugiau dėmesio į kitus dėstomuosius dalykus, kad mergaitė neapsiribotų vien matematika. Ir štai guvernantė jau moko Sofiją prancūziškų eilėraščių, dainuoti ir skambinti pianinu, stengiasi įdiegti geras manieras, būtinas jaunai panelei. Matematikos mokymasis virsta „pogrindiniu“. „Algebros kursą“ Sofija slepia po pagalve ir skaito jį naktį, stovėdama vienais naktiniais prie blausios naktinės lemputės. Jai ta knyga įdomesnė už bet kokį detektyvą! Ji nuolat užtinkama užsiimanti draudžiama veikla: dailės albume piešia formules, muzikuodama bando kažką suskaičiuoti, pietaudama murma „Iksas plius ygrekas lygu...“.
Kartą jų kaimynas, fizikos profesorius, Sofijos tėvui padovanojo savo rašytą vadovėlį. Mergaitė iškart nusičiupo knygą. Per kitą kaimyno apsilankymą ji jam pareiškė: „Perskaičiau jūsų knygą. Man labai patiko“. - „Perskaitėte? Juokaujate! - susijuokė fizikas. - Jūs nesuprastumėte ten nė poros žodžių“. Sofija atvertė vadovėlį ir jam papasakojo, kas būtent jai pasirodė įdomu. Profesorius apstulbo. Nulėkęs pas mergaitės tėvą jis pareiškė, kad ji yra didžiulis talentas, kurį būtina ugdyti. „Ji bus naujasis Paskalis!“ - džiūgavo jis. Po to Sofijai buvo leista tęsti mokslus.
Septyniolikametė Sofija Kovalevskaja turėjo žinių, kurios būtų jai atvėrusios kelią į bet kurią aukštąją mokyklą. Bet tik tuomet, jeigu ji būtų vyras. Moterys tais laikais į Rusijos universitetus nebuvo priimamos. Išeitis buvo viena - vykti į užsienį. Bet tai buvo nelengva: mergina negalėjo už šalies ribų išvykti viena, tam reikėjo tėvų arba vyro leidimo. Tėvai kategoriškai priešinosi tolimesniems Sofijos mokslams. Viena - talentingo vaiko laimėjimai, ir visai kas kita - tapti „mokslinga moterimi“. Į tokias visuomenė žiūrėjo kreivai. Griežtas tėvas Sofijai planavo tradicinę ateitį - vedybos, vaikai. Išeitį sugalvojo Sofijos sesuo, labai pažangių pažiūrų mergina: reikia fiktyviai ištekėti už naujas idėjas palaikančio vyro ir galima vykti į užsienį. Sofijos vyru sutiko tapti jaunas mokslininkas Vladimiras Kovalevskis. Ir po dviejų mėnesių ji pradėjo studijuoti Heidelbergo universitete.
Vladimiras ir Sofija iškart susitarė, kad gyvens kaip brolis ir sesuo, jaunamartė buvo įsitikinusi, kad taip ir bus. Bet štai „netikras“ vyras ją įsimylėjo iš tikrųjų. Jai buvo sunku matyti jo reikšmingus žvilgsnius, klausytis dūsavimų ir prisipažinimų. Po nebe pirmo barnio Sofija paprašė jo išvažiuoti ir liko Vokietijoje visai viena. Jos laimėjimai buvo stulbinantys, S.Kovalevskaja tapo universiteto garsenybe, bet... Jausdamasi be galo vieniša, ji naktimis raudodavo apsikabinusi pagalvę. Išeitį ji matė tik vieną - dar labiau panirti į mokslus. Sofijai padarius keletą matematikos atradimų, Heidelbergo universitetas suteikė jai mokslų daktarės laipsnį. Ji susimąstė: laikas grįžti į Rusiją. Jos lygio mokslininkas lengvai galėjo gauti dėstytojo vietą bet kurioje Europos aukštojoje mokykloje, o Rusijoje jai buvo pasiūlyta tapti jaunesniųjų klasių mokytoja. Tai buvo kvaila ir skaudu. Bet nesėkmė laikinai pasitraukė į antrąjį planą, nes Sofija įsimylėjo. Ir dar ką - nuosavą vyrą! Pamačiusi jį po ilgo išsiskyrimo, ji staiga suprato, kad jo labai ilgėjosi. Jai trūko jo dėmesio, rūpesčio, žavėjimosi. Tik su juo ji jautėsi esanti moteris, o ne matematikos genijus.
Romantiška idilė truko neilgai. Po kelių mėnesių Sofija pasijuto besilaukianti. Tai buvo ir džiugi, ir bauginanti naujiena. Bauginanti todėl, kad sutuoktiniai vertėsi vargais negalais. Visos vyro iniciatyvos bematant žlugdavo, žmonos palikimas buvo išleistas, o ji pati Rusijoje negalėjo gauti tinkamo darbo. Tarp sutuoktinių prasidėjo kivirčai, kurie gimus dukteriai tik sustiprėjo. Galop Sofija išvyko pas savo artimuosius, o po kelių mėnesių, palikusi dukrą tėvams, iškeliavo į Europą. Tik ten ji galėjo ką nors uždirbti. Tuo metu Vladimiras karštligiškai ieškojo būdų greitai praturtėti. Jis įsivėlė į abejotiną komercinę veiklą ir bankrutavo. O netrukus Sofija gavo laišką: Vladimiras nusižudė. Ji raudojo kelias dienas: jos nevykėlio vyro, taip ją mylėjusio ir pasirengusio viskam, kad išsaugotų šeimą, nebėra ... Ji vėl liko viena, tik dabar jau su 5 metų dukterimi ant rankų. Finansų klausimas išsisprendė, Sofija gavo vietą Stokholmo universitete. Tiesa, jai teko per kelis mėnesius išmokti švedų kalbą, bet tai jai nebuvo sunku. Studentai švedai ir kolegos šią nuostabią moterį, gebančią paprastais žodžiais paaiškinti sudėtingiausią teoriją, vadino „profesore Sofija“.
S.Kovalevskaja kopė į naujas mokslo aukštumas, gaudavo laipsnius ir premijas. Bet tai jos jau nedžiugino. Labiau už viską pasaulyje ji troško paprastos moteriškos laimės. O ji ją vis aplenkdavo. Vyrus gąsdino jos protas, šlovė ir nepriklausomybė. Kai Sofijai buvo beveik keturiasdešimt, ji susipažino su tolimu velionio vyro giminaičiu Maksimu Kovalevskiu, taip pat mokslininku. Jie dažnai susitikdavo, kalbėdavosi apie mokslą, meną ir politiką, juokaudavo ir juokdavosi. Labai greitai Sofija pajuto: šalia Maksimo jos širdis ima plakti smarkiau. Ji tikėjosi, kad ir jis jaučia tą patį. Ir visai netrukus jis jai pasipiršo. Bet Sofiją staiga užplūdo abejonės. „Aš taip pat tave myliu, - atsakė ji. - Bet man baisu. O jeigu mums nieko neišeis? Juk mes jau nebe jauni, kiekvienas su savo įpročiais...“ Jis buvo pasirengęs laukti mylimosios atsakymo. Ji jau ketino jam pasakyti „taip“, bet netikėta liga nutraukė jos gyvenimą. Sofijai buvo 41. Tapti laiminga moterimi ji taip ir nespėjo.
Šaltinis: Respublika
