Profesorė dr. Rima Kašubaitė-Binder ne kartą skaitė paskaitas Amerikoje įsikūrusių lituanistinių mokyklų mokytojams. Jos paskaitos visada kelia diskusijas, klausytojai jai pateikia daug klausimų. Šįkart su profesore kalbamės apie giminės ištakas, puoselėjamą lietuvybę ir būtinybę išsaugoti šeštadienines mokyklas.
– Vyresni JAV lietuviai žinojo, o daugelis ir pažinojo Kašubų šeimą. Vėliau atvykusieji tą pavardę yra įsidėmėję, nes pačiame Vilniaus centre – Katedros aikštėje – stovi Vytauto Kašubos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Kas sieja paminklo autorių ir jūsų šeimą?
– Paminklo autorius – mano dėdė, tėvelio jauniausias brolis. V. Kašubos skulptūros ir meno darbai buvo pervežti į Lietuvą dar jam gyvam esant. Viskas buvo padovanota Lietuvai. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas „saugo“ Katedros aikštę, „Karaliai“ „įsikūrę“ Trakų pilyje. Dėdės žmona Alė Kašubienė, kuri dabar gyvena New Mexico, suprojektavo namus, kuriuose įsikūrė menininkai, rašytojai, draugai. Neseniai apie jos projektus rašė žurnalas „Dwell“.
– O ką veikė jūsų tėveliai?
– Mano tėveliai Angelė ir Antanas Kašubos buvo žinomi JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) veikėjai. Karo metais tėvelis su savo vyriausiuoju broliu Juozu padėjo steigti pabėgėlių stovyklas (DP Camps). Jiedu dirbo Dwight D. Eisenhower, UNRA, „Raudonojo kryžiaus“ („Red Cross“) ir kitoms organizacijoms. Juk reikėjo padėti žmonėms, atvykusiems į Vokietiją, surasti gyvenamąją vietą, suteikti kitokią pagalbą.
Atvykę į Ameriką, tėveliai sunkiai dirbo – reikėjo įsikurti, auginti vaikus. Tėvelis ir čia daug padėjo naujai atvykusiesiems, rašė rekomendacijas jiems įsidarbinant, teikė įvairias paslaugas. Tėtis daug metų dirbo bankuose ir Amerikos bankų federalinės inspekcijos tarnybose. Į pensiją išėjo būdamas „Sandard Federal Savings and Loan“ banko vicepirmininku.
Abu tėveliai aktyviai veikė lietuviškose organizacijose. Jie priklausė „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“) korporacijai. Tarp kitko, kai ši korporacija buvo atkurta New York, aš taip pat į ją buvau priimta ir pirmoji Amerikoje pakelta į senjores. Buvau aktyvi Urbana (Illinois) Lietuvių studentų sąjungos narė.
Kai paaugo sesuo Viktorija (Kašubaitė-Matranga), tėvai norėjo, kad ji ir jos karta galėtų lankyti lietuvišką mokyklą. Tuo metu šeštadieninių mokyklų dar nebuvo. Padedant JAV LB Švietimo tarybos pirmininkui Jeronimui Ignatoniui, jie organizavo, planavo, namuose rengė susirinkimus, kol pagaliau pavyko atidaryti Kristijono Donelaičio mokyklą.
– Laikas bėga, gyvenimas keičiasi. Ką veikia jaunesnės Kašubų atžalos?
– Sesuo Viktorija Matranga taip pat daug dirbo lietuviškose organizacijose, buvo skautė. Ji – meno istorikė, tad dažnai rašė meno recenzijas, kurios buvo spausdinamos „Drauge“, dirbo su meno galerijomis ir panašiai.
Nors mano vyras Walteris (jis yra advokatas) – ne lietuvis, tačiau visada mane rėmė ir skatino mano veiklą. Vaikai, deja, nelankė lituanistinės mokyklos, o kai buvo skautai, buvo atstumti, nes nekalbėjo lietuviškai. Tačiau abu dalyvavo šokių grupėje, buvo šokių švenčių dalyviai.
Dukra dalyvavo lietuvių studentų sąjungos suvažiavime Australijoje. Dar ir dabar abu mano vaikai palaiko ryšius su buvusiais šokėjais, nors šeimas jie sukūrė ne su lietuviais. Dukra augina keturis vaikus, mokytojauja ir dažnai prisimena gerus laikus, kai šoko ir dainavo lietuviškai. Sūnus Antanas jau kelis kartus viešėjo Lietuvoje. Abu su žmona mokosi lietuvių kalbos ir norėtų įsivaikinti berniuką ar mergaitę iš Lietuvos.
– Papasakokite, ką veikiate, kokius mokslus baigėte?
– Baigiau University of Illinois, kur įgijau bakalauro laipsnį. Buvau ir esu mokytoja. Magistro darbą apsigyniau Northern Illinois universitete. Ir baigusi mokslus lankiau įvairius kursus, gilinau žinias. Pradėjau dirbti su gabiais vaikais. Sukūriau naujas programas, konsultavau Illinois bei kitų valstijų mokytojus. Po 32 darbo metų man buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Profesoriauju Northeastern Illinois University (Chicago).
– Niekada nelankėte lituanistinės mokyklos, tačiau labai gerai kalbate lietuviškai. Kas padėjo išsaugoti lietuvių kalbą?
– Kai atvykome į Ameriką, buvau jau paauglė. Mokiausi vyresnėse klasėse pas seseles kazimierietes, o lietuvių kalba buvo dėstoma tik žemesnėse klasėse, tad jos mokytis mokykloje neteko. Tiesa, lietuvių kalba ir Lietuvos istorija man tapo artimesnės, kai mokiausi Maria High School, mat ten priklausiau „Rūtos“ būreliui.
Šeimoje kalbėjome tik lietuviškai. Mūsų namuose visada buvo daug svečių – pradedant konsulais ir baigiant senais draugais ar naujai atvykusiaisiais į Chicago. Tėveliai daug skaitė ir dirbo, kad tik išlaikytų lietuvių kalbą ir meilę Lietuvai. Jie tikėjo, kad reikia dirbti ne tik sau, bet ir bendruomenei.
– Kas jus skatina skaityti paskaitas Amerikos lituanistinių mokyklų mokytojams?
– Noriu pasidalinti savo sukaupta informacija bei patyrimu, o iš mokytojų betarpiškai sužinoti apie jų problemas ir norus.
Lituanistinės mokyklos – lietuvybės išlaikymo širdis. Būna nelengva, nes visi – tiek mokytojai, tiek vaikai, tiek jų tėveliai – aukoja šeštadienius. Tačiau ta auka – dovana visam gyvenimui.
Šeštadieninėse mokyklose stinga ypač vyresniųjų klasių mokytojų ir... laiko, bet, mano giliu įsitikinimu, lituanistinės mokyklos turi išlikti. Tuo turi rūpintis ir lietuviškos organizacijos. Manau, kad tai – vienas svarbiausių Lietuvių Fondo tikslų. Lietuviškos organizacijos turėtų negailėti lėšų tiek lituanistinėms mokykloms išlaikyti, tiek įvairiausioms stipendijoms. Mūsų organizacijoms ir fondams laikas pasirūpinti lietuvybės išlaikymu Amerikoje. Ir ne tik išlaikymu. Turime rūpintis tremtinių istorija, Amerikoje esančiais archyvais, čia gyvenančių ar gyvenusių žmonių istorija, kad ateityje mūsų anūkai galėtų sužinoti, kas vyko 1939–2000 metais.
Kalbėjosi Laima Apanavičienė. „Draugas“, 2007-ųjų rugpjūtis.
