JAV, Bostone, prie Šv. Petro lietuviškos parapijos, Amerikos lietuvių iniciatyva prieš 16 metų iškilo Kryžių kalnas. Tuomet Bostono arkivyskupija, kaip pasakoja viena iš idėjos sumanytojų Glorija Adomkaitis, ketino uždaryti virš 100 metų gyvuojančią lietuvišką parapiją.
Idėją įkvėpė Šiaulių Kryžių kalnas
„Tuo laiku buvo kunigų trūkumas, tai arkivyskupija nutarė uždaryti daugelį parapijų arba sujungti keletą parapijų į vieną kolektyvą. Tada buvo dar bent šešios lietuviškos parapijos Bostono apylinkėje, bet jos visos buvo uždarytos ir liko vienintelė Šv. Petro“, – prisimena pašnekovė.
Jos teigimu, norėdami išlaikyti pamaldas ir kitą parapijos veiklą lietuvių kalba, lietuviai įsteigė Šv. Petro lietuvių parapijos rėmėjų būrelį, o Glorija Adomkaitis tapo jo pirmininke.
Moteris pasakoja, kad su advokatais išsiaiškinę savo teises, pasipuošę tautiniais rūbais lietuviai susirinko prie Kardinolo rūmų, čia giedojo lietuviškas giesmes, taip pat kreipėsi į žiniasklaidą, rašė, skambino kardinolui, budėjo prie bažnyčios.
„Man asmeniškai buvo ypač svarbu išlaikyti mūsų lietuvišką parapiją, nes mano šeimos istorija susijusi su šia bažnyčia. Mano seneliai, tėveliai ir aš pati susituokėm šioje bažnyčioje, visi sakramentai buvo čia priimti ir net ketvirta karta, t. y. mano vaikai, irgi vertina šią parapiją“, – pasakoja G. Adomkaitis.
Įvairiais būdais rodydami savo pasiryžimą išlaikyti lietuvišką bažnyčią, Amerikos lietuviai galiausiai nusprendė prie parapijos, ant esančios tvoros, prikabinti kryžių ir taip sukurti savo Kryžių kalną.
„Daug kas žinojo, kad Šiaulių Kryžių kalnas buvo prieštaravimo prieš okupantus simbolis, nes kai tik nugriaudavo kalną, paryčiui pasirodydavo nauji kryžiai. Žmonės gausiai dalyvavo ir prikabino daugiau nei 200 kryžių.
Kai kurie buvo gaminti pačių rankomis, kiti pirkti, o dar kiti buvo nukabinti nuo namų sienų ir atneši į kalną. Daug kryžių buvo pakabinti šeimos mirusiesiems prisiminti ar šeimos šventei – vedyboms, krikštui ar gimtadieniui – paminėti“, – komentuoja pašnekovė.
Jos teigimu, netrukus prie Bostono Kryžių kalno atsirado ir informacinė lentelė anglų kalba, paaiškinanti, kokia šio sumanymo idėja. G. Adomkaitis prisimena, jog tokia bendruomenės kova už lietuviams reikšmingos vietos išsaugojimą susilaukė ir vietos žiniasklaidos dėmesio, be to, palaikymą buvo galima justi ir iš aplinkinių žmonių.
„Kai pastatėme šį Kryžių kalną, rėmėjai budėjo prie jo tą pirmą savaitgalį, nežinodami, kaip reaguos kaimynystės jaunimas. Mums rūpėjo, kad neišverstų ar nesugadintų mūsų brangių kryžių.
Visi apsidžiaugė, kad rūpinomės be reikalo, nes kaimynystės gyventojai ne tik gerbė mūsų Kryžių kalną, bet su laiku ir patys atnešdavo kryžiukų, statulėlių ir rožančių ir juos pridėdavo“, – pasakoja lietuvė.
Primena pastangas išlaikyti lietuvybę
Prieš keletą metų Bostono Kryžių kalnas buvo atnaujintas, jį papildė ne vienas naujas kryžius. „Rėmėjai pastatė naują didelį metalinį kryžių saulutę ir ant pridėtos lentelės parašė: „Šis kryžius pastatytas pagerbti visus parapijiečius, kurie išlaikė ir brangino Šv. Petro lietuvių parapiją nuo 1904 metų“, – pasakoja G. Adomkaitis.
Ji pažymi, kad Amerikos lietuviai nepaprastai džiaugiasi, kad anuomet sugebėjo išlaikyti lietuvišką parapiją ir šiandien gali lankyti lietuvių kalba vykstančias pamaldas, o Kryžių kalnas primena pastangas išlaikyti lietuvybę.
„Šiandien mūsų Kryžių kalnas spindi kaip lietuvybės išlaikymo simbolis, o ne kova prieš parapijos uždarymą. Šv. Petro parapija gyvuos, bet lankančių lietuvių skaičius pamaldose vis mažėja ir gal ateityje nebeliks kam kovoti, išlaikyti šį lietuvišką kampelį Bostone.
Tiesa, Kryžių kalnas ir ypač naujai pastatytas metalinis kryžius ilgai skelbs, kad čia yra ar buvo Bostono lietuvių kampelis“, – viliasi pašnekovė.
Dabartinė lietuvių bendruomenės Bostone pirmininkė Estera Sunelaitė taip pat prisimena, kaip prie JAV lietuviams svarbios parapijos iškilo Kryžių kalnas. Kilus šiai iniciatyvai, tuomet dar maža jos dukra iš lituanistinės mokyklos grįžo pagaminusi kryželį ir jos drauge vyko jo prikabinti. Tiesa, netrūko nerimo, kad pritvirtintus kryžius gali nuimti.
„Mūsų kunigas tuo metu buvo Steponas Žukas, jis ėjo ir kovojo su visa vyskupija. O mes stovėjom ant tų laiptų ir sakėme, kad jeigu kas nors atvažiuos nuimti, mes neleisim. Ir kiekvieną savaitgalį prie tų laiptų, tų kryžių stovėjome, budėjome, kad parodytume, jog mums tai iš tikrųjų svarbu. Ir visi ten stovėjo – ir su mažais vaikais, ir jaunesni, ir vyresni. Kažkaip išsikovojome“, – sako E. Sunelaitė.
Vadina svarbia JAV lietuvių istorijos dalimi
Anot pašnekovės, prieš daugiau nei šimtmetį atsiradusi parapija yra svarbi JAV lietuvių istorijos dalis. Bažnyčios statybai pinigus taupė anuomet į šalį atvykę tautiečiai, o visos bažnyčią papuošusios freskos ar skulptūros taip pat sukurtos lietuvių menininkų.
„Atplaukę iš Lietuvos jie sunkiai dirbo ir mažai uždirbdavo, bet kiek kas galėjo, centus, dolerius dėdavo ir kaupė bažnyčiai. Pirmiausia nusipirko žemės sklypą, o paskui jau statė bažnyčią. Jie tikėjosi grįžti į Lietuvą, tikėjo Dievu ir jiems buvo svarbu įkurti tą parapiją, turėti vietą, kur galėtų susiburti, pagiedoti, pasimelsti, kartu minėti šventes.
Nuostabu, kad žmonės tą padarė ir šitiek metų išsaugojo bažnyčią. Manau, kad mūsų kartai tai svarbi vėliava, mes turime ją išlaikyti, už ją kovoti“, – mintimis dalijasi E. Sunelaitė.
Išsaugoti darosi vis sunkiau
Vis dėlto ji, kaip ir G. Adomkaitis, pastebi, kad bėgant metams išsaugoti šią parapiją darosi vis sunkiau. Tiek dėl kartų kaitos ir besikeičiančio požiūrio, tiek dėl tautiečių išsibarstymo po visą šalį.
„Neaišku, kiek ilgai parapija išliks, nes žmonių mažėja, į pamaldas ateina kokie 30 žmonių. Nėra didelio palaikymo iš jaunesnės kartos lietuvių. Be to, visi labai išsivažinėję. Anksčiau lietuviai daugiausia apie Bostoną būrėsi, dėl to ir bažnyčia buvo Pietų Bostone pastatyta. Dauguma atvykusių lietuvių iš laivo išlipdavo ir kažkur čia apsigyvendavo.
Bet dabar senelių, tėvų nebėra, jaunimas pardavė namus ir išsiblaškė po visur, tai kitiems ir toloka iki tos bažnyčios atvažiuoti. O ir kartos kitaip žiūri į religiją, bažnyčią. Čia problema ne tik Bostono parapijai, čia visur taip. Šita bažnyčia likusi vienintele lietuviška bažnyčia Naujojoje Anglijoje ir aplinkui, visos kitos jau uždarytos“, – sako E. Sunelaitė.
Šiandien Šv. Petro parapija yra sujungta ir bendra su amerikiečiais. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad lietuviškos mišios tebevyksta sekmadieniais, o prieš pandemiją ši vieta buvo bendruomenės susibūrimų centru. Čia lietuviai ne tik bendraudavo po mišių, bet ir organizuodavo filmų peržiūras, po bažnyčia esančiose erdvėse vykdavo ir lituanistinės mokyklos šventės, buvo švenčiamos Kūčios, Velykos.
„Ši vieta mums labai reikšminga, nes ji mus sujungė. Mums labai svarbu išlaikyti mūsų tradicijas, kultūrą, kalbą svetimoje šalyje ir atiduoti didžiulę pagarbą tiems lietuviams, kurie po dolerį sudėję pastatė tokią gigantišką bažnyčią su visomis gražiomis freskomis ir mozaikomis. Man atrodo, kad kiekvienai kartai, kiekvienam lietuviui turėtų būti svarbu tą išlaikyti, nes čia mūsų šaknys“, – mintimis dalijasi Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Šis pasakojimas yra LRT.lt straipsnių ciklo „Lietuviška Amerika“, kuris supažindina su išskirtinėmis lietuviškomis vietomis už Atlanto, dalis.
