Marta Brancatisano „Didžiajame nuotykyje“ rašo: „Neberasite nė vieno vaiko, kuris tikėtų, jog kūdikius atneša gandrai, tačiau vis dar yra nemažai suaugusiųjų, tikinčių sėkmės nulemtomis santuokomis. Sėkmė ir santuoka turi tiek pat bendra kaip ir vaikų atsiradimas su gandrais: nieko.“

Ne. Atsitiktinai sėkmingų santuokų nebūna. Bet kas tikrai egzistuoja – tai drąsos veikti stoka: pasak Julian Marias, daug žmonių nedrįsta siekti to, ko nori, tačiau, „yra dar rimtesnė ir radikalesnė baimė: tai baimė norėti. Kadangi nėra aišku, kaip ką nors padaryti, geriausia to išvis nenorėti.“ Visgi privalome išdrįsti būti laimingi! Reikia surizikuoti mylėti amžinai! Štai keletas prielaidų gerai santuokai:

Žinoti, kad tikrai myliu. Daugybė žmonių mano, kad myli, tačiau tai nėra tiesa. Neretai jie būna įsimylėję patį įsimylėjimą, tą jausmą, kad yra įsimylėję. Šitai yra gana pavojinga, kadangi tada, kai susilpnėja jausmai (o toks momentas anksčiau ar vėliau ateina) ir pritrūksta valios, mus užklumpa ta pati pagunda: „Ši moteris (šis vyras) ne man, nieko jai (jam) nejaučiu! Metas pasiieškoti kito(s)!“ Skamba baisiai, tačiau juk panašiai ir mąstome – neišsisukinėkime.

Tokiais momentais yra būtina žengti toliau ir apsispręsti mylėti, panorėti mylėti. Manglano tvirtinimu, būtent „tada, kai valia pasirenka tai, ką jai siūlo įsimylėjimas, gimsta meilė“. Taigi tada įjungiama valia, tačiau ne tam, kad mylėtume nejausdami (šitai būdinga angeliškai, o ne žmogiškai prigimčiai), o kad būtų išjudinami priblėsę jausmai. Taip! Jausmus galima prikelti! Aistrą būtina sužadinti (žmogus be aistrų nėra žmogus).

Atnaujinti įsipareigojimą. Pasirinkti mylėti reikia kasdien (tas pats pasakytina apie meilę vaikams, ypač paaugliams). Ir „pasirinkti ką nors mylėti reiškia išskirti jį iš kitų, pasirinkti jį viduje“ (Rojas). Kas vakarą turėtume atsakyti „taip“ į šiuos du klausimus: „Ar mylėjau jį? Ar stengiausi jį pastebėti?“ Jei į kurį nors negalime atsakyti teigiamai, vadinasi, reikia taisytis.

Pažinti ir priimti. Atidus kito stebėjimas visada į gera, tačiau ne visada pakankama. Kartais gali reikti ieškoti pagalbos (pavyzdžiui, lankyti šeimos orientavimo kursus), kad pavyktų įminti vyriškos ar moteriškos psichologijos mįsles. Tačiau svarbiausia yra priimti artimą kaip skirtingą nei mes. Negalime paneigti kito psichologijos, nes jei paneigsime kitą asmenį, ką tuomet mylėsime? Lewis yra pasakęs: „Brangiausia dovana, kurią man suteikė santuoka buvo tai, kad ji privertė mane nuolat susidurti su kažkuo labai artimu ir intymiu, bet tuo pačiu metu neišvengiamai skirtingu ir nepavaldžiu, vienu žodžiu sakant – realiu.“ Santuokoje mes ne prarandame asmenybę, o įgyjame naują.

Gebėti tobulėti. Reikia sugebėti ir namuose išlaikyti mandagumo normas ir dėmesingumą, kurį demonstruojame prie svetimų žmonių. Juk jei gyventume Anglijoje, mokytumės vairuoti kairiąja kelio puse, arba jei persėstume nuo mechaninio prie automatinio automobilio vairo, privalėtume naudoti du pedalus vietoj trijų. Su elgesiu namų aplinkoje tas pats: elgesys yra pastangų, na, ir žinoma, meilės reikalas. Nerizikuojame prarasti save, jei pratinamės prie geresnio elgesio ar keičiame įpročius, kurie nepatinka ar trukdo mūsų sutuoktiniui. Susimąstykime, ar kartais tai, ką vadiname asmenybės dalimi, nėra tiesiog mūsų manijos.

Būti lojaliam. Tai kur kas daugiau nei tik būti ištikimam. Beck tai apibūdina gana radikaliai: „Savo sutuoktinio interesus laikysiu aukštesniais nei kitų, ginsiu jį, jei kas nors jį kritikuotų, ir niekada neprisidėsiu prie einančių prieš jį nei pasitenkinsiu neutralia pozicija“ (visgi manau, kad tai netinka, kai kalbama apie futbolą!). Galimos ir išlygos, tačiau atkreipkite dėmesį į šį požiūrį, kadangi neretai didžiausios žalos padaro būtent besikartojančios nemalonios smulkmenos.

Žinau, kad galima, arba tiksliau sakant, reiktų pasakyti žymiai daugiau, tačiau tai, apie ką jau kalbėjome, ir taip duoda daug peno apmąstymams. Baigsiu dviem svarbiais dalykais, be kurių neįmanoma įgyvendinti nė vieno iš anksčiau minėtų patarimų. Vienas iš jų yra laikas. Kaip sako Brancatisano, „ne prasmingai praleistas laikas, ne pavogtas laikas, ne laisvalaikis“, kurie yra antrarūšės laiko prasmės, o tiesiog laikas, ir tiek. Kitas dalykas yra atleidimas.
Be jo nėra susitaikymo, o be susitaikymo nėra pažangos. Geriau išmokime atleisti, nes žmogui per sunku tiesiog paprastai išrauti nuoskaudą, o kol kas... esame tik žmonės.

Javieras Vidalas-Quadrasas, Bernardinai.lt