Pasaulyje nėra kitų santykių, kurie būtų didesnis pasitikėjimo savimi išbandymas, negu vedybos. Dauguma santuokų tampa nelaimingos dėl romantikos mito. Mūsų civilizacijoje dauguma santuokų prasideda nuo romantiškos meilės iliuzijos. Geriausias romantikos apibrėžimas yra šis – troškimas būti lepinamam. Lepinimas yra asmeninio pripažinimo troškimas. Trumpai sakant, tai yra besitęsiančio kūdikiškumo ir pasitikėjimo savimi stokos įrodymas. Tai yra troškimas „tikėtis iš kito”. Tai priešinga kūrybiškam požiūriui, kuris „atiduoda”, o ne „čiulpia”. Romantiškoje meilėje kiekvienas tikisi „gauti” laimės iš kito. Iš partnerio tikimasi, kad jis lepins. Abu sėdi ir laukia vienas iš kito veiksmų. Skandalas prasideda tada, kai šou neprasideda laiku.
Kūdikiško požiūrio į santuoką mastai yra beveik neįtikėtini. Mes galime tik spėlioti apie jo paplitimą, kai suvokiame meilės istorijų skaičių, kuris yra kiekvieną mėnesį iškasamas ir sunaudojamas knygoms, leidiniams, TV, radijo transliacijoms, filmams ir panašiai. Žmonės to nepirktų, jei netikėtų tokia galimybe. Mes nematome, kad taip sėkmingai būtų parduodamos pasakos, kurios yra ne mažiau fantastiškos. Argi keista, kad, prikimšę save tokios medžiagos, partneriai piktinasi vienas kitu, kai supranta, jog santuoka yra daugiausia – „Kada valgysime?” ir panašūs žemiški klausimai?
Maitinta kūdikišku romantikos maistu, jauna pora įsivaizduoja, jog santuoka yra pilna gerų daiktų dėžė, kurią kiekviena pora gali įsigyti santuokos liudijimų biure. Jie užtikrinami, kad gali sėdėti ir valgyti iš šios dėžės visą gyvenimą, ir ji niekada nepasidarys tuščia. Santuoka yra dėžė, ir ją galima nusipirkti už kelis dolerius. Bet ji yra tuščia. Joje niekada nieko nebus, jei partneriai ten nieko neįdės! Ir jei jie nenori, kad ji būtų tuščia, jie turi įdėti daug daugiau, nei yra įpratę išimti. Bet jaunasis romantikas, kuris įsivaizdavo, jog ji visą laiką turi būti pilna gerų daiktų, pareiškia ieškinį Dievui ir sutuoktiniui, kai tik suvokia žaidimo rezultatą. Bet jis įsivaizduoja, kad kita jo nupirkta dėžė bus pilna, nors pirmoji ir buvo tuščia.
Santuoka turi mažai ar apskritai neturi ryšio su laime. Laimė yra šalutinis savimi pasitikinčio, produktyvaus gyvenimo būdo rezultatas. Žmogus, kuris nėra išmokęs būti laimingas vienas pats, turi mažai šansų būti laimingas santuokoje. Elgetos niekada netampa turtingi ar laimingi. Santuokos partneris nėra pasamdytas kaip auklė kūdikiškam suaugusiajam. Bent jau neilgam.
Daugumoje senų kultūrų jauna santuokinio amžiaus pora supranta, ko bus tikimasi iš jų. Jie žino, kad giminė ar grupė mano, jog jie bus komanda. Jis dirbs kokį nors darbą, o ji turės kitų pareigų. Yra suprantama, kad jie turės darbinius santykius ir liks produktyvūs! Nei vyras, nei moteris nesituokia tuščiomis rankomis. Nė vienas nesitiki, kad juo rūpinsis sutuoktinis ar socialinė grupė. Vaikų tėvai dažniausiai organizuoja vestuves, atidžiai vertindami numatomo partnerio pasirengimą atlikti šį darbą.
Dauguma jų niekada negirdėjo apie romantiką. Ir jei girdėjo, tikrai nelaiko jos santuokos pagrindu. Realios santuokos problemos nėra, ar Jonas myli Marytę, ar Marytė myli Joną. Tikros problemos visada bus: „Kada mes valgysime?” „Ką valgysime?” „Kur valgysime?” „Kiek valgysime?” „Kur eisime, kai lis ar snigs?” „Kuo apsirengsime?” „Ar mes galime uždirbti pakankamai, kad pamaitintume savo vaikus?” „Ar galėsime juos užauginti, kad jie būtų pagalba, o ne našta?”
Negalės būti laimės, jei nesugebėsime patenkinti pagrindinių poreikių. Kiekviena tendencija nepastebėti ar nepaisyti šių užduočių kelia tik su tuo susijusias problemas. Žmonės, ketinantys tuoktis, turi būti pasirengę susidurti ir atsakyti į šiuos klausimus kaip į pagrindinį santuokos rūpestį. Visuomenei yra nusispjauti, ar partneriai randa laimę tol, kol jie apmoka sąskaitas ir dirba. Ir kiekviena tikra santuoka turi prasidėti turint tai galvoje. Kad ir kokią laimę pora galėtų susikurti, ji turi prisiderinti prie šio vaizdo.
Willardas ir Marguerite Beecheriai
