Pokalbis su JAV lietuvių visuomenės ir politikos veikėja Angele Nelsiene.
L.V.: Jūs rėmėte prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkiminę kampaniją? Ar po jo išrinkimo nepakeitėte nuomonės?
A.N.: Donaldas Trampas nebuvo mano idealus kandidatas į prezidentus, tačiau jis buvo vienintelis, iš kurio buvo galima tikėtis ir turėti vilties, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) keisis į geresnę pusę, ir tas pagerėjimas ne tik JAV, bet ir pasaulio žmonėms turės teigiamos reikšmės. Stipri JAV yra ir Baltijos valstybių saugumo garantas. Valdant prezidento Barako Obamos (Barack Obama) administracijai, ypač Demokratų partijai, buvo sistemiškai silpninama JAV gynyba ir kariuomenė. Nusigyventa iki to, kad reikėjo ardyti lėktuvus ir tomis dalimis taisyti kitus lėktuvus, ir to JAV istorijoje niekada nebuvo girdėta.
Jei ne Donaldas Trampas, būtų laimėjusi Hilary Klinton (Hillary Clinton), kuri iš tikrųjų buvo sukčiausias žmogus JAV, pridariusi daug nuostolių, kai valstybės departamento paslaptis persisiuntė į savo asmeninį serverį. Taip pat meluodama visai tautai apie teroristų veiklą, neleido išgelbėti JAV ambasadorių Libijoje, ir apie tai niekas nekalba, taip pat kaip ir pagal sudarytą sutartį su Kanada perdavė Rusijai 20 proc. JAV urano. Ir aišku, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ar visą, ar jo dalį perdavė Iranui, kuris pasaulyje yra žinomas kaip didžiausia teroristinė valstybė. V. Putinas palaikė ryšį su Iranu, kuriame yra įvairūs atominiai ginklai ir jų dalis atiduodama teroristams, ir tai pripažįsta ir buvęs JAV ambasadorius Jungtinėms Tautoms Džonas Boltonas (John Bolton), kad visa prezidento B. Obamos surašyta, priimta ir išplėsta sutartis su Iranu iš tikrųjų yra farsas todėl, kad pagal tą sutartį tarptautiniai inspektoriai negalėjo prieiti prie Irano požemių ir juos patikrinti. Vadovaujant deryboms su Iranu tuometiniam valstybės sekretoriui Džonui Keriui (John Kerry), be kitų jiems padarytų nuolaidų, dar buvo išmokėta 150 milijardų dolerių. Ir žmonės suprato, kad nei buvusi JAV administracija, nei tuometinis Kongresas, kuris buvo kontroliuojamas Respublikonų partijos, savo veiklumu nepasižymėjo ir praktiškai leido prez. B. Obamai priimti įvairių valstybei žalingų įstatymų, ne tik politiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. JAV jau buvo pusiau sužlugdyta ir ekonomikos, ir infrastruktūros srityse. Taip pat prez. B. Obamos prastumtas Sveikatos įstatymas buvo jau visiškai sužlugęs, nes daugelis jaunimo ir jaunų šeimų, negalėdami skirti tiek daug pinigų, liko visai be sveikatos draudimo.
Prez. D. Trampas, nepaisant didžiulio pasipriešinimo ne tik iš Demokratų partijos pusės, bet ir iš kai kurių Respublikonų partijos narių, kaip visų garbinamo senatoriaus Džono Makeino (John McCain), norėjo pakeisti šį katastrofišką prez. B. Obamos Sveikatos įstatymą (2000 puslapių), kuris prieš jį priimant net nebuvo perskaitytas. Nors ir sirgdamas nepagydoma liga Dž. Makeinas specialiai atvyko į Vašingtoną, kad balsuotų prieš šio įstatymo pakeitimą ir jo vieno balso persvara lėmė, kad įstatymas nebuvo pakeistas.
Prez. D. Trampui demokratai Kongrese visais būdais bando trukdyti paskirti teisėjus į laisvas vietas, kurių yra keli šimtai, vien dėl to, kad jie neatitinka Demokratų partijos liberalių pažiūrų. Reikia tik prisiminti, kas atsitiko su D. Trampo siūlomu kandidatu į Aukščiausiąjį Teismą teisėju Bretu Kavanu (Brett Kavanaugh). Opozicinės Demokratų partijos tikslas buvo užblokuoti šio kvalifikuoto teisėjo, atitinkančio visus Konstitucijos ir teisėjų asociacijos reikalavimus, kandidatūrą į šį postą.
Labai daug žalos visai JAV padarė besitęsiantis kažkokio tai prez. D. Trampo rinkiminio sandėrio su Rusija ieškojimas. Sudaryta lyg ir nepriklausoma JAV specialaus prokuroro Roberto Miulerio (Robert Mueller) vadovaujama dvylikos pasirinktų narių komisija, kurių žmonos Demokratų partijai aukojo po 20–30 tūkstančių dolerių. Ir ši komisija, apklausinėdama D. Trampo aplinkos žmones, verčia juos liudyti melagingus faktus, sakyti neteisybę apie neva prezidento sandėrius su Rusija, nes priešingu atveju komisija turinti teisę tuos žmones įkalinti visam gyvenimui. Ir iki šiol jokių sandėrių nerasta, bet tie apklausiami žmonės tiesiog reketuojami, persekiojami ir spaudžiami sakyti netiesą. Dėl savigynos tie asmenys praranda ne tik savo finansinius išteklius, bet ir nuosavus namus. Jau ne vienas apklaustųjų ir kalėjimu grasintų asmenų pasidavė spaudimui liudyti netiesą, kad išgelbėtų save ir šeimą. Ilgametis prezidento D. Trampo draugas, 20–ties knygų autorius, dr. Džeromas Korsis (Jerome Corsi) atsisakė meluoti ir liudyti netiesą, nes tai daryti neleidžia jo sąžinė ir tikėjimas. Jis dažnai pasisako televizijos laidose, kad jam grasinama kalėjimu iki gyvos galvos (jam dabar 72 m.). Prezidentas D. Trampas jau atsakė į visus jam pareikštus raštiškus paklausimus. Tikimasi, kad atėjo laikas užbaigti šiuos įtarinėjimus ir leisti prezidentui daugiau susitelkti į tai, kas svarbu valstybei ir taikai pasaulyje.
L.V. Ar pastebėjote teigiamus poslinkius JAV gyvenime išrinkus prez. D. Trampą?
A.N. Svarbiausia, kad prez. D. Trampas mėgina įvykdyti tai, ką žadėjo rinkėjams. Tačiau Demokratų partija aiškiai ir viešai pasakė, kad jie stabdys visus teikiamus prezidento įstatymus, nesvarbu, kad jie naudingi JAV ir jos žmonėms. Todėl D. Trampui pasidarė beveik neįmanoma greičiau įvykdyti savo pažadus. Nors labai daug priešiškumo, pavyko sumažinti mokesčius ir palengvinti biurokratinę naštą, todėl gana daug kompanijų, kurios buvo palikę JAV dėl finansinių išskaičiavimų ir savo gamybą perkėlę į Kiniją, Meksiką, ar dar kitur, staiga pakeitė savo nuomonę ir pareiškė (tarp jų ir didžiulės vaistų kompanijos), kad jos ketina statyti gamyklas JAV. Dar niekada JAV istorijoje nebuvo tokia didžiulė juodaodžių ir meksikiečių bedarbystė, tačiau dabar, atsiradus tūkstantinėms darbo vietoms, jau net trūksta darbininkų. Prez. B. Obamos ir prieš jį buvusių prezidentų valdymo metu buvo sudaromos tokios prekybos sutartys, kad tik viena šalis, į kurią perkelta gamyba, gautų didžiulį pelną, o JAV visiškai mažą. Buvo vieša paslaptis, kad kiniečiai vogdavo autorystės teises ir vaikščiodavo po JAV gamyklas šnipinėti apie gaminamų produktų sudėtį. Tokie nelygiaverčiai sandėriai JAV buvo labai žalingi, nes per daugelį metų išaugino įsiskolinimą Kinijai (ir kitoms šalims). JAV žmonės pasipiktinę tokiais valdžios veiksmais, nes vis didėjančios skolos neabejotinai guls ant jų vaikų, gal ir anūkų pečių.
Kaip žadėjo savo rinkiminėje programoje, prez. D. Trampas atstatė JAV karines pajėgas: gynybai skyrė daug pinigų, padidino kariuomenės sistemoje tarnaujantiems algas, sutvarkė veteranų ligonines, kuriose dėl įsigalėjusios korupcijos kariai daugelį mėnesių laukdavo operacijų ar kitų paslaugų. Žadėta pastatyti JAV ir Meksikos siena, vykstant kovai Kongrese, vis nesulaukia finansavimo, nors prieš kelerius metus demokratai balsavo skirti 15 milijardų dolerių sienai pastatyti, o dabar nesutinka patvirtinti 5 milijardų. Ką galėjo prez. D. Trampas, tai padidino pasieniečių skaičių ir jų atlyginimus, aprūpino modernesne sekimo įranga, skyrė nemažai pinigų prie pasienio zonos naujoms technologijoms įgyvendinti. Daugybė emigrantų iš vidurio ir pietų Amerikos žygiuoja JAV link, sąmoningai pastatydami priekyje moteris ir vaikus, toliau karavane eina labai jauni stiprūs vyrai, kurie mosuoja paliktų kraštų vėliavomis, skanduoja savo šalies šūkius, himnus ir giesmes. Tai reiškia, kad jie didžiuojasi savo kraštu, iš kurio kažkieno užsakymu bėga. Naujausiais duomenimis, jau nustatyta, kad karavane yra daugiau kaip 600 kriminalinių nusikaltėlių, tarp jų ir MS–13 gaujos narių (tikrasis pavadinimas – Mara Salvatrucha, kurį jos nariai dažnai tatuiruojasi ant savo kūnų), kurių dalis jau buvo deportuoti iš JAV. Šios MS–13 gaujos nariai užsiima narkotikų, ginklų prekyba ir be jokios priežasties žudo žmones ir dar į savo gretas įtraukia mažamečius vaikus. Prez. D.Trampas pažadėjo suardyti šią lotynų amerikiečių grupuotę, kuri pasaulio globalistų naudojama sunaikinti JAV.
Prez. D. Trampas niekad nesakė, kad nenori emigrantų. Jis tiktai sakė, kad emigrantai į JAV turi būti priimti laikantis anksčiau numatyto Imigracijos įstatymo ir patikrinti jų asmeniški duomenys. Politiniai pabėgėliai turi prašyti prieglobsčio pačioje pirmoje valstybėje, kurią pasiekia. Šiuo atveju tai yra Meksika, ir ji pasiryžusi daug pabėgėlių priimti, bet jie nenori ten likti, o JAV negali priimti tūkstančių tūkstančius kažkokių nežinomų emigrantų.
L.V. Kaip jums atrodo, kodėl Europos žiniasklaida taip neigiamai kalba apie prez. D. Trampą?
A.N. Per II pasaulinį karą JAV nuo nacių išgelbėjo milijonus europiečių. Kai Prancūzijoje amerikiečių kariai iš tankų persėdo į laivus, jie buvo šaudomi kaip medžioklėje paukščiai. 44 tūkstančiai sūnų, vyrų, brolių paaukojo savo gyvybes, kad išgelbėtų Europą. Tačiau šiandien Europos žiniasklaida su tokiu įtūžimu puola JAV, lyg jos būtų didžiausia jų priešė ar naikintoja. Yra perduodamos netikros žinios ir tų, kurie nekenčia prezidento, nuomonės. Jos peršamos visuomenei, kaip faktai, kurių tikrai nėra. Prez. D. Trampas niekinamas už nereikšmingus dalykus, ar kaip jis apsirengęs, ar susišukavęs. Pasaulyje yra ir kitų valstybių vadovų, kurie vaikšto su sijonais, plačiomis kelnėmis, ar riestais batais. Svarbiausia yra tai, ką tas vadovas daro, kad šalies žmonės jaustųsi saugūs ir geriau gyventų. Prieš tapdamas prezidentu D. Trampas bendravo su politikais, matė, kiek daug yra neteisybės ir korupcijos. JAV žmonės rinko prezidentu D. Trampą, nes jis žadėjo išdraskyti neteisingą korumpuotą, jau į liūną pavirstančią sistemą. Tačiau demokratai ir dalis respublikonų nėra patenkinti D. Trampo daromais pertvarkymais, nes jie ir patys buvo tos suraizgytos sistemos dalis ir nenori jos ardyti.
Mus JAV priėmė, kai mes dėl II pasaulinio karo padarinių pabėgę nuo komunistų, buvome benamiai ir neturėjome kur eiti. Buvo pradėta gyventi nuo nulio su 125 dolerių skola Amerikos katalikų šalpos organizacijai už kelionę iš Eliso salos (Eilis Island) Niujorke į Virdžinijos valstiją. Mūsų šeima niekada nesinaudojo JAV geraširdiškumu, užteko, kad ji suteikė galimybę užsidirbti. Mano tėvai dėjo centą prie cento, kad kuo greičiau tą skolą grąžintų ir tik po to galėtų nusipirkti skanesnio maisto ar geresnių drabužių. Tėvai mane išmokė taupyti, kad nereikėtų gyventi iš kažkieno išmaldos. Pirmoji pokario emigrantų karta labai sunkiai dirbo ir kukliai gyveno. Jau antroji ir po jų trečioji karta vis geriau gyvena, nes turi galimybę mokytis, gauti geriau apmokamus darbus ir kažką palikti savo vaikams. Ir mes su vyru Romu Nelsu iš pradžių sunkiai, bet pamažu prasigyvenom. Daug sutaupytų pinigų investavome laisvoje Lietuvoje, galvodami, kad suteiksime žmonėms galimybę užsidirbti, ir jie galės padoriai gyventi ir išlaikyti savo šeimas. Tik labai gaila matant, kad per nepriklausomos Lietuvos 28 m. tos galimybės blogėja, nes kaimyniniai kraštai labai dažnai Lietuvą politiškai spaudžia ir tiesiog išnaudoja. Liūdniausia, kad tiek daug lietuvių išvyksta iš Lietuvos, ir tai gresia tautos išlikimui.
Blogai yra tai, kad visur valdžios žmonės sugalvoja visokių būdų, kaip apiplėšti žmones, kurie dirba ir iš tikrųjų kuria ekonominę gerovę. Pamatę, kad kiekviena karta sukaupia vis daugiau pinigų ar turto, JAV demokratai sutaupytą ir paliktą vaikams ar anūkams turtą nutarė iš naujo apmokestinti (JAV vadinamu „mirties mokesčiu“), nors tėvai ar seneliai jau vieną kartą už jį mokesčius yra sumokėję. Norisi, kad D. Trampui pavyktų sumažinti ir šiuos mokesčius. Gyvendami JAV nematome, kad kas nors žalinga daroma žmonėms. Atvirkščiai, nedarbas mažėja, ekonomika kyla, nors prezidentui absoliučiai trukdoma.
L.V. Kaip pakomentuotumėte Lietuvos žiniasklaidos požiūrį į prez. D. Trampą?
A.N. Manau, kad Lietuvai tikrai nenaudinga tyčiotis iš JAV prezidento, nes tai yra kraštas, be kurio Lietuva nesidžiaugtų ta laisve, kurią turi. Lietuva turi ieškoti būdų, kaip daugiau ryšių palaikyti su JAV prezidentu, jo vyriausybe ir politikais. Gyvendami JAV, visą laiką ieškojome įvairių būdų tuos ryšius palaikyti. Aš visą savo gyvenimą paaukojau eidama ir ieškodama tų ryšių ir ne vienam amerikiečių laikraštyje pasakiau, kad mėginu statyti tiltus tarp JAV ir Baltijos valstybių. Pirmas bendravimas užsimezgė, kai buvo pasirašytas JAV ir Baltijos valstybių sandoris. Ir mes tuo labai rėmėmės parodydami, kad nenorime JAV išnaudoti, tik atkurti tuos ryšius ir abipusę pagarbą, kuri prieš sovietų okupaciją vyravo daug metų. JAV buvo ta valstybė, kuri niekad nepripažino Lietuvos aneksijos. Tad vien iš pagarbos tokios geradarės ir draugės nereikėtų padaryti pajuokos ir pažeminimo objektu.
L.V. Kodėl JAV žiniasklaida ir prieš prezidento rinkimus ir po jų labaineigiamai vertina prez. D. Trampą?
A.N. JAV žiniasklaida pasidavė ne informacijos sektoriui, bet melo propagandai. Gyvendami JAV, akivaizdžiai tą matėme susitikimuose su būsimu prez. D. Trampu, kad žiniasklaida skleidė neapykantą jam, kaip asmeniui, ir tai pasidarė tarsi liga, o gal tikslas jį sunaikinti. Demokratinėje valstybėje tu gali kritikuoti bet kurį valdžios žmogų, įskaitant ir prezidentą, bet tai iki tam tikro laipsnio. Dar niekad nebuvo JAV istorijoje, kad stambios žiniasklaidos atstovas, kalbėdamas per televiziją, laikytų nukirstą prezidento galvą, ar propaguotų, kad jį reikia nužudyti. Pagrindinė žiniasklaidos paskirtis yra informuoti ir pateikti žmonėms informaciją faktais, o žmonės patys susidarys savo nuomonę. CNN yra viena didžiausių žiniasklaidos pažeidėjų, kontroliuojama kairiųjų ir kraštutinių kairiųjų, ir tai nėra žinių portalas, o nuomonių. Ir tos šlykščios, neteisingos, išsigalvotos nuomonės veikia prieš prezidentą D. Trampą, kad tik jis neįvykdytų savo rinkiminių pažadų ir ateinančiuose rinkimuose žmonės už jį nebalsuotų. Prieš tapdamas prezidentu, D. Trampas televizijoje turėjo savo programą, kurioje buvo kalbama apie verslininkus, verslo kūrimą, tad labai gerai pažinojo visus užkulisius ir kaip ta žiniasklaida veikia. Tapęs prezidentu ir matydamas, kaip ta pati žiniasklaida yra nusiteikusi prieš jį ir norėdamas pareikšti savo nuomonę, jis pradėjo naudotis Tviteriu.
Prezidentas D. Trampas kritikavo gubernatorių ir demokratus už sukeltus didžiulius gaisrus Kalifornijoje, nes jie įvyko dėl to, kad jie neleido valyti miškų, sudeginti visokių krūmų ir taip per kelių metų sausrą išdžiūvo virš milijono medžių, ir tai sukėlė šią katastrofą.
Prezidento Bilo Klintono (Bill Clinton) administracijos laikotarpiu buvo daug skandalų. Šiandien prez. D. Trampas kaltinamas, kad kalbėjosi su Rusijos ambasadoriumi. Tik kodėl niekas nepasidomi, kaip į Klintonų fondą atplaukė 150 milijonų dolerių Rusijos pinigų (gal dėl urano perdavimo Rusijai) ir kodėl prez. B. Klintonas gavo apie 600 tūkstančių dolerių už savo kalbą Rusijoje. Ir šie pinigai atėjo į jų asmeninį fondą. Klintonų dukra Čelsi (Chelsea), Klintonų fondo pirmininkė, gyvena 10–ties milijonų dolerių vertės bute ir žiniasklaida net nepaklausia, iš kur ji gauna tiek pinigų. Tačiau į prez. D. Trampą žiūri pro mikroskopą, kaip jis rengiasi, ar kaip jis savo žmoną veda iš lėktuvo. Ir tokius asmeninius menkniekius išpučia iki juokingo lygio, lyg nebūtų didesnių problemų. Aišku, menkindami prezidentą ir jo šeimą, jie uždirba didelius pinigus. D. Trampas atėjo į prezidentus, užsidirbęs 4,5 milijardus dolerių, keturis milijonus skyrė savo rinkiminei kampanijai ir neišleido žmonių pinigų, išskyrus tuos, kuriuos žmonės patys jam aukojo. Žiniasklaida pateikia, kad pinigus prezidentas paveldėjo iš verslininkų tėvų. Bet iš tikrųjų, tėvams mirus, D. Trampas paveldėjo tik 1 mln. dolerių ir savo sumanumu pasiekė tokių rezultatų.
Dar nebuvo girdėta, kad kada nors JAV prezidento šeima ar vaikai būtų taip puolami, taip begėdiškai kritikuojami ir išjuokiami, kaip tai daroma su jų jauniausiu sūnumi Beronu. Tai jis ne taip stovi, tai jo batai netinkami, tai gal jis nesveikas. Kai prez. Džordžo Bušo (George Bush) jaunesniojo dukra kažkur pasilinksmino vakarėlyje, visi amerikiečiai labai pasipiktino, kai žiniasklaida paviešino jos nuotraukas. Prez. B. Obamos dukros taip pat buvo neliečiamos, apie jas negalima buvo nė pusės žodžio pasakyti. Mat JAV yra tokia nuostata, kad nors tu kritikuoji politiką, palik ramybėje jo šeimą, nes čia yra privatus reikalas ir niekas neturi teisės brautis į jo asmeninį gyvenimą, juo labiau liesti vaikų. Žiniasklaidos atstovams užkliūva prezidento žmonos Melanijos prabangi rankinė, tačiau jie nerašo, kad ji yra labai išsilavinusi, inteligentiška, moka daug kalbų, kad ji savo sūnų pati vežioja į mokyklą, kad ir dabartinis prezidentas eidavo į tėvų ir mokytojų susirinkimus, įsisprausdavo į mažą sūnaus suoliuką ir klausydavosi mokytojų pastabų. Jie atsivežė Melanijos tėvus iš Slovėnijos, kad sūnus išmoktų kalbėti senelių kalba ir žinotų apie savo mamos kraštą. Nors D. Trampas turėjo daug žmonų, bet visi jo vaikai glaudžiasi prie tėvo ir labai gražiai bendrauja, kartu švenčia šventes. Jie pasakoja, kad tėvas buvo gana griežtas, veždavosi juos į statybas, pratino bendrauti su darbininkais, žiūrėti, kaip tie žmonės dirba ir kaip jiems už atliktus darbus atlyginama. Viena iš D. Trampo darbuotojų (našlė) buvo paėmusi paskolą namui, bet gaisras sunaikino namus. Tai sužinojęs, D. Trampas pasirūpino, kad būtų išmokėta visa skola, jai pastatytas namas ir apie tai plačiai nebūtų kalbama. D. Trampas yra paaukojęs šalpai daugiausia pinigų nei bet kuris JAV prezidentas, bet apie tai nutylima.
L.V. Kokia jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės?
A.N. Mano nuomonė yra labai atsargi. Kai buvo rašoma Lietuvos Konstitucija, šis klausimas buvo labai dėmesingai ir atskirai aptartas, svarstomas ir galutinai surašytas atsižvelgus į Lietuvai gresiančius pavojus dėl buvusios 50 metų sovietų okupacijos. Jos laikotarpiu čia gimė daug okupantų palikuonių ir jeigu jiems būtų suteikta Lietuvos ir Rusijos pilietybė, mane gąsdina tas faktas, kad neatsitiktų kaip Gruzijoje, Ukrainoje ar kitur, kai įvykus suorganizuotam kokiam nors protestui, eitynėms ar nepasitenkinimui, V. Putinas galėtų eiti gelbėti savo piliečių. Visiems aišku, kuria kryptimi suka Rusijos prezidentas ir kaip jis pajėgė apraizgyti visą pasaulį, apipinti savo šnipais, savo įtaka ir dezinformacija.
Suprantu žmonių norą gauti dvigubą pilietybę ir jokiu būdu to nekritikuoju. Bet šis klausimas nebuvo ganėtinai išsamiai diskutuotas, nes Lietuvos Konstitucijos keitimas yra labai rimtas reikalas. Kas myli Lietuvą, jos ilgisi, taip kaip ir mes, kiek tai įmanoma norime būti arčiau jos, kaip Motinos, širdies. Nuo 1990 m., kai pradėjau atvažiuoti į Lietuvą, visas dėmesys buvo, kaip padėti Lietuvai. Tą darėme ir anksčiau. Kraustėme vienas kito kišenes, kurios kartais būdavo gana kiauros, bet vis tiek darėme, ką galėjome, nes tai buvo šventas dalykas padėti Lietuvai. Nesakau, kad niekam negalima turėti dvigubos pilietybės, čia kiekvieno žmogaus apsisprendimas, bet kokios tai gali būti pasekmės. Kalbant apie dvigubą pilietybę, taip pat reikia kalbėti ir apie piliečių atsakomybę ir įsipareigojimus valstybei. Ar jie yra pasiruošę kurti čia savo verslus, mokėti mokesčius ar kitaip padėti Lietuvai? Jeigu jie nieko Lietuvai neduoda nei darbu, nei pinigais, tik atvyksta atostogų, tą jie gali daryti ir neturėdami dvigubos pilietybės.
Daug jaunų vyrų, palikę savo šeimas Lietuvoje, išvyko į užsienius ir metai po metų ten gyvena, tai negali būti teigiamas dalykas tautai. Dėl to tauta, jos kultūra, kalba, moralė yra skurdinama ir naikinama. Lietuvoje labai daug neteisybės savo piliečiams, jų gyvenimas yra apsunkintas. Lietuvos vadovai turi sudaryti tokias sąlygas žmonėms, kad jie nebėgtų į kitus kraštus ieškoti sotesnio kąsnio, bet keltų ekonominį lygį Lietuvoje, čia augintų savo vaikus ir didžiuotųsi savo Tėvyne.
Korespondentė Lidija Veličkaitė
