Daugelis postmodernizmo architektūros, dar vadinamos sovietine, pastatų Lietuvoje jau yra peržengę ar artėja prie kritinės 50-ies metų ribos, kai reikės spręsti: ar už milžiniškus pinigus jie bus atnaujinti, ar bus palikti likimo bei savininko valiai. Atrinkti vertingiausius to laikotarpio pastatus – sunkus uždavinys, mat jų pristatyta labai daug, tad būtina nuodugni atranka. O joje reikšmingą vaidmenį atlieka ir visuomenė, kuri į žodį „sovietinis“ talpina ne tik architektūros bruožus. Taigi – ar įmanoma juos tinkamai įvertinti?
Architektūrologas Vaidas Petrulis tikina, kad su kitų laikmečių, pavyzdžiui, gotikos pastatais, buvo kiek lengviau – jų turėta nedaug, todėl ir rinktis, kuris iš tiesų vertingas ar kuris geriausias to laiko reprezentantas, nelabai buvo iš ko.
„O sovietmečiu pristatyta iš tiesų labai daug, todėl turi būti konkretus atrankos mechanizmas. Šis klausimas jau tikrai pribrendo ir man atrodo, kad racionaliausia būtų atlikti tam tikrą sovietinių visuomeninių pastatų „inventorizaciją“, – aiškino V.Petrulis. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad tai neturėtų būti vien pastatų rodmenų ir detalių surašymas, pagrindinis dalykas turėtų būti argumentas, kodėl jis turėtų likti.
Pragmatiškiau į šį klausimą žvelgti siūlė ir Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis: „Klausimas, aišku, nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet pirmiausia, manau, turėtume būti pragmatiški. Kai aš mokiausi, mums sakydavo, kad pastatas turi būti peržiūrėtas ir įvertintas po 27-erių metų. Jei kalbame apie 50 ar 100 metų, tai susidėvi tokio amžiaus pastatų statybinės konstrukcijos. Didelė dalis mūsų sovietinių pastatų šiuo metu jau ir yra ant tos 50 metų ribos, o mūsų samprata apie kokybišką erdvę, biurą, namą ir pastatą yra smarkiai pasikeitusi. Pasikeitė šilumos izoliacijos, viešųjų erdvių vertinimas, todėl į tokius pastatus tikrai turėtume žiūrėti pragmatiškai.“ Pasak jo, vienas iš svarbiausių dalykų, vertinant tokius pastatus, turėtų būti kaštų analizės ir tikrosios vertės nustatymas.
Svarbiausia – atranka
Paklaustas, pagal kokius kriterijus paprastai yra vertinami pastatai, kurie įtraukiami į paveldo sąrašą ir saugomi valstybės, V. Petrulis tikino, kad pastaruosius įvardyti nesunku.
„Kriterijai yra labai paprastas klausimas. Pirmasis aspektas – pastatas ar objektas turi būti kokio nors reiškinio pirmtakas. Antra, jis gali būti tipiškiausias vieno ar kito reiškinio reprezentantas, pats geriausias jo pavyzdys. O trečias, gali būti unikalus ir išskirtinis būtent tuo laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei socialistinio realizmo architektūros laikotarpiu pastatytas visiškai kitokios architektūros statinys. Tai, sakykime, kas formuoja miesto charakterį, jį išskiria iš kitų“, – kokiais kriterijais remiamasi, vertinant pastatų likimą, aiškino V.Petrulis.
Tačiau architektūrologas atkreipė dėmesį, kad sovietinių visuomeninių pastatų klausimu itin svarbi yra atranka.
„Kadangi, kaip minėjau, jų yra tikrai nemažai, itin svarbu įvertinti pastatą būtent to laikotarpio kontekste. Šiuo atveju, sovietinės postmodernizmo architektūros, kuo jis išskirtinis iš visų tų pastatų? Sudarant pastatų sąrašą svarbu ne surašyti jų detales, duomenis, bet argumentą, kodėl jis turi būti“, – aiškino architektas.
Pasak pašnekovo, net jei pastatas labai įdomus, vis tiek būtina ieškoti kito, svaresnio argumento. „Nėra neįdomios vietos pasaulyje, tačiau visko išsaugoti tikrai negalime. Tam juk yra skaitmeniniai formatai ir visi kiti menai, paveldosauga yra ne tik saugojimas. Kai kuriems pastatams vieta vadovėliuose ar archyvuose“, – dėstė V.Petrulis.
Milžiniška kaina
Nemaža dalis visuomeninių sovietinių pastatų tikrai neatitinka nei šių dienų gyvenimo kokybės, nei aplinkosauginių reikalavimų, nei architektūros ar urbanistikos principų. Paklaustas, ar įmanoma sovietinius pastatus prikelti iki šių dienų lygio, M.Pakalnis tikino, kad įmanoma, tačiau pasikartojo, kad svarbiausia – vertės klausimas.
„Įmanoma padaryti viską. Aš savo karjerą pradėjau kaip restauratorius, teko daryti butus senuose gotiškuose pastatuose. Suprantama, kad tarp gotikos ir dabartinių laikų gyvenimo kokybės mažai bendro, bet tie būstai gyventojų, savininkų buvo labai mėgstami būtent dėl originalių sprendimų. Ir į senovinį pastatą galima sudėti naujausias ir šilumą taupančias, ir kitas technologijas. Tiesiog, kaip sakiau, turime suvokti, kad tai labai daug kainuoja. Būtent todėl turime įvertinti, kurie pastatai iš tikrųjų yra to verti“, – kalbėjo M.Pakalnis.
„Nėra prasmės pastatą saugoti kaip skulptūrą, turime suprasti, kad architektūra yra gyvas organizmas, – tikino V. Petrulis. – Todėl atsižvelgti į tai, kokia jo vertė, kas jame, prie jo ir su juo bus toliau – būtina.“
Ar turi vertę pilka ir nuobodi architektūra?
Sovietmečio architektūrą visuomenė dažnai piešia kaip nykią, nuobodžią ir pilką. Su tuo ne visai sutikdami architektai aiškina, kad tokį požiūrį veikiausiai nulėmė du dalykai. Pirmiausia – posovietinėms šalims įvertinti postmodernizmo architektūros vertę sunku dėl politinių klausimų, nuoskaudų ir paties žodžio „sovietinis“ neigiamos konotacijos. V.Petrulio teigimu, ir interneto svetainėse galima rasti, kad šio laikotarpio stilius yra vienas nekenčiamiausių. Antra, su sovietine architektūra dažnai siejami daugiabučių rajonai, kurie iš tiesų buvo pilki ir nuobodūs, sustatyti pagal vieną šabloną, veikiausiai jų masė kartais užgožia visai vertingus visuomeninius pastatus.
Paprašytas įvardyti jam labiausiai imponuojančius sovietmečio visuomeninius statinius, M.Pakalnis pradėjo nuo buvusio Revoliucijos muziejaus. „Visai geras pastato pritaikymo šiems laikams pavyzdys – Nacionalinės dailės galerijos projektas, kai šiam dalykui buvo pritaikytas buvęs Revoliucijos muziejus. Taip, pastatas sovietmečio, bet buvo priimtas stiprus meninis sprendimas ir jis įgavo kitą funkciją“, – aiškino architektas.
„Aš vis dėlto nesu labai didelis to ekspertas, labiau vertinu kaip urbanistas, – tęsė pašnekovas. – Tačiau gerai pagalvojus, kaip išskirtinį to laiko pastatą, neabejotinai įvardyčiau Sporto rūmus. Net jei urbanistine prasme jis ir nėra labai gerai „padėtas“. Jo santykis su pilimi man nėra visai geras, tačiau kaip pats pastatas – funkciškai, kompoziciškai, manau, stiprus. Neblogai atrodo ir tie Mies van der Rohe stiliaus biurų pastatai dešinėje Neries pakrantėje, žvelgiant nuo Sporto rūmų Baltojo tilto link. Tai savotiškas lietuvių aukštybinių pastatų traktavimas 1970–1980 m. Jie taip romantiškai sustatyti palei upę, lyg siekiant formuoti šiuolaikiško miesto vaizdą. Tiesa, dabar, kai jis „aplipo“ papildomais pastatais, jo svoris jau sumažėjo. Įvardyčiau ir „Lietuvos“ viešbutį – aukštos architektūrinės ir kultūrinės vertės pastatą.“
„Tikrai labai įdomus yra Šiuolaikinio meno centras. Aišku, Operos ir baleto teatras yra fantastiškas to laikmečio pavyzdys, neabejotinai ir Sporto rūmai, ko gero, dar reikėtų paminėti ir Nacionalinį dramos teatrą. Dėmesio verti yra Santuokų rūmai, Mažvydo biblioteka ir man asmeniškai labai patrauklūs Lietkoopsąjungos rūmai“, – savo favoritus vardijo Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas V. Petrulis.
Pašnekovas pritarė, kad posovietinių šalių visuomenei pats žodis „sovietinė“ architektūra neretai galbūt ir trukdo tinkamai įvertinti tų laikų statinius. „Tai kaip savotiškas sindromas. Mes patys dažnai akcentuojame tą žodį „sovietinis“. O tai galima būtų vadinti tiesiog XX a. antrosios pusės architektūros tendencijomis“, – siūlė specialistas.
Ar klausiama visuomenės?
Kalbėdamas apie visuomeninių sovietinių pastatų likimą Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas atkreipė dėmesį, kad paveldosaugininkai įsikiša tik tada, kai pastatas jau atgyvena pusšimtį metų. Jei taip dar nėra – jo likimas architektų, miesto politikos specialistų rankose. V.Karčiauskas neabejojo, kad sprendžiant šiuos klausimus itin svarbus miesto architektūrinis suvokimas ir valia jį parodyti. Vedėjas atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbų veiksnį, kuris kartais net pamirštamas – visuomenę, juk būtent jai tie pastatai ir saugomi.
„Mano nuomone, ypač svarbi yra visuomenė. Anksčiau įstatyme buvo numatyta, kad į paveldo sąrašą įtraukiami tie objektai, kurie turi architektūrinę, meninę ar kitą vertę ir yra reikšmingi visuomenei. Tai buvo dvi lygios dedamosios sąlygos. Vėliau visuomenės nuomonė buvo panaikinta, ir aš su tuo nesutinku. Paveldas yra tai, ką visuomenė priima ir saugo. Juk tai yra visuomenei skirti objektai. Su ja kartu ir turi būti sprendžiama, ko jai reikia, o ko ne“, – tikino specialistas.
Nuotraukoje: Nacionalinis operos ir baleto teatras
Pagal lietuvišką spaudą
