Skaičiai pribloškiantys: nuo 2007 iki 2014 m. moterys sudarė tik 30,2 proc. visų veikėjų daugiausiai uždirbusių filmų Jungtinėse Valstijose šimtuke. Ir tai tik viena trečiadienio paskelbto tyrimo „Nelygybė populiariausių filmų 700-uke“ išvada. Tyrimo, kuris nagrinėjo lytį, rasę ir tautybę kino juostose, bendraautorė dr. Stacy L. Smith pavadino šią problemą įvairovės trūkumo „epidemija“.
Štai kelios kitos svarbiausios Pietų Kalifornijos universiteto tyrėjų atlikto tyrimo išvados:
Filmai vis dar yra balti: 73,1 proc. visų veikėjų populiariausių filmų 100-uke yra baltaodžiai;
Filmai nėra homoseksualūs: Iš viso vos 19 veikėjų buvo homoseksualūs ar biseksualūs, ir nebuvo nė vieno transseksualo;
Filmai yra jauni: Vos 19,9 proc. visų veikėjų moterų buvo 40-64 m. amžiaus;
Filmai yra vyriški: Vos 1,9 proc. visų filmų režisavo moterys.
Kalbant apie pastarąjį punktą, net ir visiškai neapsišvietęs pašalinis stebėtojas tikriausiai žino apie kliūtis, su kuriomis bandydamos šturmuoti didžiąsias kino studijas susiduria režisierės moterys. Tačiau ši problema tėra kur kas didesnės problemos dalis. 2014 m. nė viename iš tų pelningiausių filmų 100-uko kūrinių nevaidino vyresnė nei 45 m. amžiaus moteris. Pavyzdžiui, Meryl Streep, kone daugiausiai dirbanti Holivudo aktorė, tais metais turėjo tik antraplanius vaidmenis, įskaitant raganos vaidmenį „Disney“ miuzikle „Gilyn į mišką“ (Into the Woods). Tiesa, ši moderni pasaka bent jau turėjo kelias moteris svarbiausiuose vaidmenyse, kas vis dar nėra įprasta.
Pasak „Nelygybės“ tyrimo, 2014-aisiais „merginos ir moterys sudarė mažiau nei trečdalį visų kalbančių veikėjų ekrane ir mažiau nei ketvirtadalį pagrindinių siužetinių vaidmenų“. Pavyzdžiui, tais metais moterys sudarė tik 21,8 proc. visų kalbančių ar įvardintų veikėjų veiksmo ir nuotykių filmuose, kuriuose dominavo vyrai superherojai ir kito plauko „kieti“ vyrukai.
Taigi, nors moterys sudaro maždaug pusę šalies populiacijos ir metų metus nuperka pusę bilietų į kino filmus, ekrane jos ir toliau išlieka mažuma. Tas pats galioja ir tam tikrų rasių bei tautybių aktoriams – pasak tyrimo, tik 4,9 proc. visų pelningiausių 2014 m. filmų veikėjų buvo „lotynoamerikiečiai ar ispanakalbiai“, nors šiai grupei priklausantys žmonės 2013-aisiais sudarė 17,1 proc. šalies populiacijos, o 2014-aisiais jie sudarė net 25 proc. dažnų kino teatrų lankytojų.
Laimei, kritika kino pramonės praktikoms ekrane ir už jo ribų vis didėja. Štai gegužę senatorė Barbara Boxer, demokratė iš Kalifornijos, bei keturios kitos moterys senatorės nusiuntė didžiosioms kino studijoms laišką, prašydamos jų sureaguoti į ankstesnį Pietų Kalifornijos universiteto tyrimą, kuris atskleidė, kad vos 4,1 proc. visų pelningiausių praėjusio dešimtmečio filmų buvo režisuoti moterų, o tą patį mėnesį Amerikos pilietinių teisių sąjunga paprašė valstijos ir federalinių agentūrų ištirti pagrindinių Holivudo kino studijų, tinklų ir talentų agentūrų samdymo praktikas.
Tyrimo bendraautorė dr. Smith taip pat prisidėjo prie minėtojo ankstesnio tyrimo, ir buvo viena iš tyrėjų – kartu su Marcu Choueiti ir Katherine Pieper – dirbusių ties plačiai žinomu „Sundance“ instituto ir „Women in Film“ organizacijos atliktu daugiamečiu tyrimu, atskleidusių problemas, su kuriomis susiduria moterys režisierės.
Dr. Smith taip pat sakė, kad kruopščiau išnagrinėti homoseksualių ir transseksualių veikėjų reprezentavimą kine ją paskatino viena iš jos studenčių, kuri norėjo išsiaiškinti, aš šis atitinka naująsias tendencijas, pagal kurias jauni amerikiečiai tampa vis liberalesni savo politinėmis ir socialinėmis pažiūromis.
Tiesa, svarbiausia vis dėlto ne tai, ar kino studijos tyčia elgiasi rasistiškai ar seksistiškai. Kaip praėjusį mėnesį duodamas interviu „The Washington Post“ sakė aktorius, režisierius ir scenaristas Dylanas Marronas: „Nesakau, kad visi tie filmai yra rasistiniai. Nesakau, kad kurie nors kino kūrėjai yra rasistai. Aš tik sakau, kad sistema, prie kurios jie prisideda, pasižymi tam tikromis itin rasistinėmis praktikomis.“
