Popiežius Pranciškus, pirmasis pontifikas istorijoje, kreipęsis į abiejų Kongreso rūmų narius, ketvirtadienį prisistatė kaip „šio didžio kontinento sūnus“ ir paragino JAV įstatymų leidėjus ginti ir saugoti amerikiečių orumą.
Vos įžengęs į Atstovų rūmų salę, kurioje laukė Aukščiausiojo teismo teisėjai, administracijos pareigūnai ir įstatymų leidėjai iš abiejų partijų, Pranciškus suvienijo dažnai nesutariančias stovyklas – susirinkusieji jį pasitiko griausmingomis ovacijomis, stovėdami.
Iš Argentinos kilęs popiežius sakė kalbą nuo tos pačios pakylos, kur paprastai metinę kalbą sako JAV prezidentai. Už jo sėdėjo viceprezidentas Joe Bidenas, Atstovų rūmų pirmininkas Johnas Boehneris – aukščiausi po prezidento oficialūs asmenys, abu katalikai.
„Kiekvienas tam tikros šalies sūnus ar dukra turi kokią nors misiją, asmeninę ir visuomeninę atsakomybę, – pradėdamas sakė Pranciškus. – Jūsų, kaip Kongreso narių, atsakomybė yra per savo įstatymų kūrimą įgalinti šią šalį augti kaip valstybei“.
Įvairiausių politinių pakraipų ir religinių pažiūrų įstatymų leidėjai džiugiai sutiko popiežių, žadėdami pertraukti savo įprastus ginčus ir rietenas ir klausytis aukštojo svečio. Lauke tūkstančiai žmonių susirinko Kapitolijaus Vakarinėje pievelėje, dar daugybė pasaulyje stebėjo ir klausėsi transliuojamos jo kalbos.
Pradėdamas sako kalbą Šventojo Sosto vadovas paragino saugotis „visų rūšių fundamentalizmo“.
„Mes žinome, kad nė viena religija nėra apsaugota nuo asmeninių paklydimų arba ideologinio ekstremizmo. Tai reiškia, kad mes privalome būti ypač dėmesingi bet kokios rūšies fundamentalizmui, ar jis būtų religinis, ar kokios nors kitos rūšies“, – kalbėjo Pranciškus.
Popiežius Pranciškus savo kalboje taip pat paminėjo žuvusį JAV prezidentą Abrahamą Lincolną, kurį pavadino „laisvės saugotoju“, ir nužudytą JAV pilietinių teisių gynėjų lyderį Martiną Lutherį Kingą, kurio „svajonė mus visus ir toliau įkvepia“. Pontifikas perspėjo JAV įstatymų leidėjus, kad Europos pabėgėlių krizė yra didžiausias iššūkis po Antrojo pasaulinio karo, ir paragino juos užjausti nuo skurdo arba karo bėgančius migrantus.
„Mes neturėtume stebėtis jų skaičiumi, o verčiau turėtume laikyti juos asmenybėmis, žvelgti į jų veidus ir išklausyti jų gyvenimo istorijas, mėginti reaguoti į jų padėtį kiek įmanoma geriau“, – pažymėjo popiežius, kurio žodžius palydėjo Kongreso plojimai.
Popiežius Pranciškus sako kalboje taip pat paragino JAV įstatymų leidėjus imtis „drąsių veiksmų ir strategijų“ kovoje su klimato kaita.
„Esu įsitikinęs, kad mes galime ką nors pakeisti, esu įsitikinęs ir neturiu abejonių, kad Jungtinės Valstijos – šis Kongresas – turi atlikti svarbų vaidmenį“, – sakė jis.
Vatikano vadovas perspėjo susirinkusiuosius, kad pavojuje yra atsidūrusi šeimos institucija, o jauni žmonės jaučia spaudimą jos net nepradėti.
„Kokia svarbi buvo šeima šios šalies kūrimui. Ir kiek verta ji tebėra jūsų paramos ir padrąsinimo?“ – retoriškai paklausė pontifikas, kurio žodžius palydėjo jau įprasti plojimai.
Žygimanto Pavilionio komentaras:
„Ilgai galvojau, kuo šis vizitas panašus į Jono Pauliaus II vizitą 1979 m., kai jis apsilankė Amerikoje ir padarė tam tikrą stebuklą, nes iki tol Amerika jokių diplomatinių santykių su Vatikanu neturėjo 150 metų. Tada Ronaldas Reaganas ir Jonas Paulius II sukirto rankomis, nes suprato, kad gali įvykdyti šventą misiją – nugalėti komunizmą investuodami į tai, į ką paprastai politikai neinvestuoja, – į žmogišką orumą, į šeimas, į tai, kas yra viduje ir ko totalitariniai režimai negali palaužti. Sujungę jėgas, jie komunizmą taip ir nugalėjo, nors to niekas iki galo nesupranta.
Įdomi popiežiaus, pirmo jėzuito viso Vatikano istorijoje, frazė – „jūs čia, žinoma, didžiuliais dalykais užsiimate, bet aš užsiimu pačiais mažiausiais – investuoju į žmogų, į žmogiškumą, ir tai, mano nuomone, padaro daug didesnį poveikį negu visos jūsų išorinės struktūros ir išoriniai karai“. Svarbiausia pakeisti požiūrį.
Kas iš to, kad tu sukursi valstybę, kuri atrodys nuostabi? Bet jei žmonės ja netikės, jeigu žmonėms bus bloga gyventi, jei nesupras, kam viso to reikia, – kokia prasmė? Ne veltui žydai 40 metų dykumose vaikščiojo ir Mozė jų neatvedė iki vietos, nes nemanė, kad jie tam pribrendę.
Popiežius sėja žmogiškumo grūdą – tai jis darys ir Filadelfijoje Šeimų susitikime. Šis grūdas, manau, gali suklijuoti Ameriką, kuri šiuo metu labai pasiskirsčiusi į kairę ir dešinę, praradusi pasitikėjimą savimi, neskleidžianti taip tos laisvės ir demokratijos, kaip skleisdavo šiek tiek anksčiau. Tai, aš manau, bus ilgalaikis veikimas, kuris mums bus labai naudingas, nes mažas centimetras Vašingtone vertybių link kartais pas mus, mūsų kraujuotose žemėse, kalnus nuverčia.“
